Blynai

Lange pamatau veidą. Sūrias lūpas aplaižau, paglostau plaukus. Žvelgiu į save, ir jaučiu, kad savęs pasiilgau, ir dar jaučiu, kad man tinka šis rudas velvetinis švarkas. O diena graži šioj pusėj lango. Pučia vėjas, draiko pavėsyje sugrėbtą pirmąją žolę. Vaikų aikštelė pilna languotai apsirėdžiusių berniukų, mamos balkonuose džiauna skalbinius. Šiurpas pereina pagalvojus apie tai, kad daugiabutis senos statybos, kad mamos, kurios kabina vyrų marškinius gali kristi žemėn su visu balkonu. Ką darytų tada languotai apsirėdę berniukai? Pietus valgytų mano namuose. Tikrai juos pakviesčiau. Pakviesčiau ir pavaišinčiau kuo nors lengvai paruošiamu. Blynais. Reikėtų susodinti juos aplink savo virtuvės stalą, prie didelio šaldytuvo pilno produktų reikalingų blynams. Languoti berniukai sėdėtų ir svajotų apie tuos blynus, gal netgi duočiau jiems limonado. Atvežtinio kokio, su spalvotu kamšteliu, kvepiančio fabrikais, dideliais miestais, kurių gatvės apibarstytos tais ryškiaspalviais limonado buteliais. Berniukai sėdėtų prie didžiulio stalo, aš jiems gaminčiau ir pasakočiau apie savo vaikystę. Kokia dar tema jiems patiktų? Mano pasakojimas apie vaikystę juos prajuokintų, o gal net pamokytų. Kalbėčiau apie savo draugus, mokyklą, svajones, nuopelnus. Žinoma, jei jiems pabostų, galėčiau pažaisti kokį žodinį žaidimą, arba sukalbėti vieną kitą anekdotą. Kai blynai iškeptų, sudėčiau juos į raudonas, banguotais kraštais lėkštes, užpilčiau padažo. Arba ne, jiems patiems leisčiau tai padaryti. Mano virtuvėje yra langas, per kurį jie galėtų stebėti savo butų langus. Bet aš užtraukčiau užuolaidas, kad nematytų, jog balkonai su jų mamomis nukrito nuo senųjų daugiabučių sienų. Užuojautos berniukams nereikščiau, neprašyčiau atlygio už blynus, mandagiai paprašyčiau pasilikti, tačiau nestabdyčiau, kai jie norėtų išeiti. Lydėčiau jų languotus marškinius akimis ir galvočiau apie savo vaikystę. Kai buvau joje, languoti marškiniai neišėjo iš mados keletą metų. O, kiek turėjau pažįstamų ir nepažįstamų berniukų su languotais marškiniais. Jie visi buvo to meto asmenybės. Ir aš buvau, ir tada nemaniau, kad kada nors kviesiu kaimynų vaikus valgyti blynų, kai jų mamos, kartu su balkonais, nugrius žemėn kabindamos skalbinius.