„Ligonio Užrašai“

Vyriškis ėjo dykuma ir pamatė žaliuojantį medį, ant kurio šakos sėdėjo undinė. Ši tarė:
- Kur keliauji, Ričardsonai?
- Varau namo, ko čia sėdi?
- Sėdžiu, nes čia dykuma ir ji yra laiko ir datos pasaulinio garso interneto medžiagų saugykloje, - atsakė undinė.
Kurį laiką Ričardsonas bandė suprasti ką pasakė undinė, tačiau galiausiai nusispjovė ir pasuko į kairę.
Ėjo maždaug keturias su puse valandos. Po ilgos ir nevarginančios kelionės Ričis išvydo prieš save daiktą, kuris stovi pakelėje - užeigą. Aplink ją vien visokiausia dykuma. Nieko daugiau. Ir ne vieno žmogaus. Turbūt Sausio pirmoji pamanė Ričardsonas. Netrukus jis pateko į pačios užeigėlės vidų. „Gražu“ mintyse sau tarė Ričardsonas, žvelgdamas į tuščius suolus ir apdulkėjusį barą. Vyriškis atsisėdo ant didelės, bet mažos baro kėdės ir keturias su puse nuobodžios, bet šiek tiek įdomios valandos žvelgdamas į priekį. Tuomet sušuko:
- Noriu, jog mane aptarnautų!
Po šių žodžių Ričis sėdėjo ant tos pačios baro kėdės kol keturis su puse karto nusileido ir patekėjo saulė. Jis vėl sušuko:
- Dabar!
Iš po baro išlindo storas, bet ne plonas pardavėjas. Jo veidas spindėjo spuogais, o pirštus dengė tiesiog nuostabiai gražios karpos. Dantys, aišku, buvo nevalyti. Ričardsonas spoksojo į vyruką.
- Duok „Tik Tako“.
- Sutarta, - tarė gražuolis ir baisuolis.
Ričardsonas paėmė „Tik Tako“, pabėrė į delną du saldainiukus. Būtinai du, nes taip rodo reklamoje. Tuomet juos įkišo padavėjūkščiui į burną ir tarė:
- Kitą kartą išsivalyk dantis.
- Ok, - atsakė per senas būti berniuku, berniukas.
- Parodyk meniu, - paliepė Ričis.
Pardavėjas padavė Ričardsonui meniu ir jis pradėjo studijuoti šio vadovėlio formules. Nieko gero. Žuvų atminties kečupas, moliūgų akių kokteilis. Nieko gero...
- Verčiau paimsiu dietinės kolos, - tarė vyriškis, ir jis tarė būtinai dietinės, nes girdėjo taip sakant per filmą.
Padavėjas dovanojo Ričardsonui kolos buteliuką. Ričis  išmaukė per keturias su puse minutės ir tarė:
- Koks tavo vardas?
- Nokas, bet draugai mane vadina Noku.
- Aišku, - nerimastingai atsakė Ričis. Turiu tau reikalą. Varai kartu?
- Ok.
Tuomet iš keistos užeigos išėjo jau du vyriškiai. Vienas keistas, kitas keistas. Jie keliavo keturias su puse valandos.
Šie du vyriškiai ėjo dykuma ir pamatė žaliuojantį medį, ant kurio šakos sėdėjo undinė. Ši tarė:
- Kur keliaujat, Ričardsonai ir Nokai?
- Aš tai varau namo, - pasakė Ričis. Ir tuomet pasisuko į Noką.
- Nudėk ją, - tarė jis.
- Ok.
Tuomet Ričardsonas dar kartą nusispjovė ir pasuko į dešinę.
Šįkart ėjo jis aštuonias su puse ketvirtadalio valandos. Ėjo trumpai, o gal, skaitant pagal šio interneto filmo medžiagos saugyklos laiko, ilgai. Šitaip pagalvojęs, Ričis norėjo nusispjaut, bet ne vieta čia tam. Tai va, keliavo vyrukas kol pamatė urvą, stovintį aukštai virš įsivaizduojamų, bet realių kalnų. Sustojo ir lipdamas aukštyn nusileido žemyn į urvą. Ten nieko nepamatė, ir norėjo nusispjaut, bet vėl ne. Ne vieta čia tam. Tuomet visą tamsujį urvą nušvietė šviesa. Šviesi ji buvo, tikrai šviesi. Ir išvydo Ričardsonas žmogų. Aukštą, tvirto stoto, bet ne tvirtą. Jis tarė keliautojui:
- Turbūt ištroškai. Gal norėtum vištienos kepsnelių.
- Hm. Neatsisakyčiau, - atsakė šiam aukštuoliui Ričis.
Netrukus jis gavo kepsnelių ir valgė aštuonias su puse ketvirtadalio minutės. Po valgio nusivalė Ričardsonas savo dailiai ištepliotą marmūzę ir paprašė:
- Norėčiau atsigerti.
- Žinoma, - maloningai pasakė šio urvo valdovas.
Po kelių minučių vyriškis gavo didelę, normaliai iškeptą picą. Na ką gi... pamanė Ričis ir sukirto picą per aštuonias su puse ketvirtadalio minutės. Mūsų draugas keliauninkas ne kvailas, taigi tarė:
- Norėčiau pavalgyti.
- Kodėl gi ne, - atsakė aukštasis žmogus ir po kelių minutėlių Ričardsonas gavo porą dailių cepelinų. Ričiukas norėjo nusispjauti, bet vėlgi ne. Ne vieta čia tam. Taigi jis paėmė šiuos cepelinus ir davė suėsti netoliese buvusiam liepsnojančiam šuniui. „Bon apetit“ mintyse nusišypsojo Ričardsonas ir pridūrė, šįkart ne mintyse:
- Kuo tu vardu, aukštuoli?
- Otas, keliautojau, - atsakė jam žmogus.
- Na puiku, puiku. Gal nori keliauti kartu, manau, jog turiu tau darbelį?, - užklausė Oto Ričiukas.
Aukštasis urvo valdovas Otas sutiko ir į tamsiai šviesaus, arba šviesiai tamsaus urvo iškeliavo jau du vyrai. Vienas aukštas kitas aukštas.
Ir būtent šie du vyrai ėjo dykuma, ir pamatė žaliuojantį medį, ant kurio šakos sėdėjo undinė. Ši tarė:
- Kur keliaujat, Ričardsonai ir Otai?
- Aš tai varau namo, - atsakė jai Ričis ir tuomet jis išvydo ankstesnį savo kelionės draugą Noką, kuris sėdėjo atsirėmęs į žaliuojančio medžio kamieną ir skaitantį knygą, pavadinimu „Keturios su puse valandos arba keturios su puse valandos“. Turbūt įdomi knyga pamanė Ričardsonas ir suprato, jog Nokas jau nebepadės. Tuomet jis atsisuko į Otą ir tarė jam:
- Nudėk ją.
- Galiu tai padaryti, keliauninke.
- Gerai..., - pasakė vyras kuris keliauja ir nusispjovė į tą pačią vietą, kur jau telkšojo neblogas baseinas, ir aplenkęs žaliuojantį medį, su pikta undine ant šakos ir Noku prie kamieno, pajudėjo į priekį.
Keliavo jis šešiolika su trečdaliu valandos. Turbūt neilgai. Ir keliavo šis keliauninkas galvodamas apie tai, kaip turėtų atrodyti laiko ir datos laiko siuntimo greičio interneto piniginės talpos erdvė. Turbūt įdomiai mastė Ričardsonas ir įsivaizdavo ją kaip didelę, braškėmis kvepiančią piniginę. Šitaip galvodamas ir persigalvodamas keliavo Ričiukas kol išvydo prie save didelę pilį. Vėl norėjo jis nusispjauti, šįkart iš įpročio, bet ne. Ne vieta čia tam. Maždaug po šešiolikos su trečdaliu pusvalandžių jis pasiekė pilį ir pateko į vidų - erdviai ankštą vidų. Ir ką ten išvydo. Ogi nieko. Na, tik stalą. Platų. Ričardsonas atsisėdo prie to stalo ir pradėjo laukti. Laukė, kol šešioliką su trečdaliu karto patekėjo ir nusileido mėnulis. Tuomet pasirodė nedidelis žmogelis su raudona šukuosena. Jis bent jau buvo švarus. Žmogus atsisėdo priešais Ričardsoną ir paklausė:
- Ką nori sužinoti?
- Ką aš čia veikiu?
- Nežinau.
- Kokia čia vieta?
- Nežinau.
- Kaip čia patekau?
- Nežinau.
- Ką gi... Kiek tau metų?
- Nežinau.
- Ką tu išvis žinai?
- Nežinau.
- Kodėl tuomet liepei man klausti tavęs?
- Nežinau.
- Pššš... Ar bent jau žinai savo vardą?
- Taip, mano vardas Kokas, - atsakė žmogelis.
Ričardsonas apžvelgė pilį ir tarė:
- Na gerai... Keliauk su manimi, turiu kai ką, ką galėtum nuveikti.
- Sutarta, - sutiko Kokas ir prie išeinant pasiūlė Ričardsonui bandelę.
- Dėkui, - padėkojo Ričis.
I milžiniškos pilies išėjo du vyrai. Vienas švarus, kitas švarus.
Tie patys du vyrai ėjo dykuma ir pamatė žaliuojantį medį, ant kurio šakos sėdėjo undinė. Ši tarė:
- Kur keliaujat, Ričardsonai ir Kokai?
- Žinai, aš tai varau namo, - atsakė jai Ričiukas ir su šiais žodiais išvydo Otą, kartu su Noku sėdintį prie žaliuojančio medžio kamieno ir skaitantį knygą, pavadinimu: „Aštuonios su puse ketvirtadalio valandos arba aštuonios su puse ketvirtadalio valandos“. „Ši knyga turi būti išties įdomi“ pamanė Ričardsonas. Tuomet jis atsisuko į Koką, įkišo ranką į kišenę ir ištraukė knygą, pavadinimu: „Šešiolika su trečdaliu valandos arba šešiolika su trečdaliu valandos“. Pasirodo ji visą laiką ten gulėjo. Padavė ją Kokui ir tarė:
- Žinau, bus įdomi knyga ir jei nori, gali pabandyti ją nudėti, - parodė pirštu į undinę.
Kokas palinksėjo galva, o Ričis dar kartą nusispjovė, pažiūrėjo į savo uždirbtą baseiną ir pasuko ten, iš kur kadaise atėjo. Undinė jam iš paskos sušuko:
- Iki, Ričardsonai.
- Aha, aha, - nenorėjo jos girdėti Ričardsonas. Aš tik varau namo.