Neistorija ( 4. Tikroji pradžia 1/2)

„ Orėjai atkeliavus į tvirtovę niekas jos nelaukė, išskyrus Sokritą. Pati tvirtovė nebuvo panaši į save, ji labiau priminė nepavykusį dailininko kūrinį, bet ji buvo graži... “

Kas ką tik įvyko? Juk dar prieš kelias minutes buvau mokykloje! Ši vieta man labiau priminė mauzoliejų, bet ne miesto centrą. Vis dėl to pro mus ėjo daugybė žmonių su pirkinių maišais, gal būt tai prekybos centras?
- Kaip mes čia atsidūrėme?! Juk vos prieš kelias minutes buvome mokykloje! - užsipuoliau Sokritą.
- Tai magija, mieloji, - iškėlė rankas aukštyn princas. - Taigi žiūrim, ką pirmiausia mums daryti?
Jis nematė mano veido, gal ir gerai. Aš jaučiausi išblyškusi iš baimės. Jis žvalgėsi po visą salę, o po to pažiūrėjo į mane .
- Tau reikia nusipirkti naujų, Tenpus madą atitinkančių drabužių...
- Ką?! - Sokritui nesvarbu, kad aš nieko nesuprantu.
- Leisk parodyti tau, - jis paėmė mano ranką ir nuvedė link laiptų.
Nesupratau, koks buvo mūsų tikslas. Klaidžiojome po koridorius ilgiau nei penkioliką minučių. Greitai pastebėjau, kad nuolatos pereinam tas pačias duris, bet Sokritui nieko nesakiau. Aišku kaip diena, mes pasiklydome.
Užlipome į trečią aukštą. Eidama pro duris ir nišas galvojau, kad iš jų kažkas įšoks ir einant pro vieną nišą įšoko... Surikau, atrodžiau kvailai. Iš šešėlio išniro vyriškis ant kurio peties buvo kažkokios medžiagos pluoštai...
Vos jį pamačiau, pamaniau, kad jis yra meniškos sielos žmogus. Jis dėvėjo tamsiai raudonos ir blyškios žalios spalvų kostiumą. Geriau pažiūrėjus pamačiau, kad visas jo kostiumas padarytas iš daugybės medžiagos pluoštų.
- Sveikas, Bazilinai! - sušuko Sokritas.
Bazilinas?! Dar vienas mano sukurtas veikėjas egzistuoja?! Bet jis atrodo visai kitaip nei jį įsivaizdavau. Žinoma „ Dievų šviesoje“ Bazilinas buvo dievų rūbų siuvėjas, bet jis buvo sukriošęs ir senas, o čia jis senas, matyti iš veido raukšlių, bet nesukriošęs.
- Jei nebūtum pasiuntęs žinutės dar ilgai būtum čia klaidžiojęs ir vis tiek manęs neradęs, - pasakė Bazilinas ir ištiesė ranką.
- Iš tiesų tavo saloną sunku atrasti tokioje gausybėje... Gal uždėk kokį ženklą durų viršuje, kad galėčiau greičiau tave surasti? - paspaudė ją Sokritas.
- Gal supažindisi su šia jauna gražuole, Sokritai?
-Mh... Tai Bevardė. Ieškotojai buvo pasiuntę mane į Žemę, kad ją atvesčiau čionai.
- Koks įdomus vardas, bet vėlgi pavadinimas... Ar yra toks padaras, kuris neturi vardo? - atsiduso Bazilinas.
- Tiesa pasakius, aš Eisv... - mane užčiaupė Sokritas.
- Kaip? - kilstelėjo antakius Bazilinas.
- Ji dar nesupranta, kad jos žemiškas vardas čia nieko nereiškia, - neleido man pasakyti princas.
- Aišku... - nutęsė Bazilinas. - Tada užeikite, pažiūrėsim, kas tinka šitai pradedančiajai...
Įėjome į juodą nišą ir staiga viskas sušvito, net akis užsidengiau. Visur buvo pilna manekenų, pakabų su drabužiais ir aksesuarais. Ir čia Bazilinas yra siuvėjas. Keista buvo tai, jog Sokritas nenorėjo, kad pasakyčiau savo tikrojo vardo, o gal iš tiesų čia jo niekas nesupras ir kaip tie psichologai stovės ir žiūrės į mane.
Tryse nuėjome į vieną iš patalpoje esančių kabinų. Princas mane nuvedė į jos centrą ir grįžo prie josios sienos.
- Pažiūrėkim... - apžiūrinėjo mane Bazilinas. - Kokia spalva tau patinka?
- Juoda. Nemėgstu išsiskirti iš kitų žmonių, - bejausmiu balsu atsakiau.
- Šiame pasaulyje neišsiskirtum iš minios, net jei apsirengtum salotinės spalvos drabužiais.
- Mh... - numykiau.
- Reikėtų pabrėžti tavo viršugalvyje baltas sruogas...
- Baltas sruogas?! - išsigandau, negi spėjau pražilti?!
- Tu jas visada turėjai, - pasakė Sokritas. - Tik jų nepastebėjai. Atrodo, kad kažkas tave jomis apdovanojo, bet tikrai ne aš, - laiku spėjo pasakyti jis, nes būčiau jį užsipuolusi, vėl.
- Tau reikia baltos spalvos aksesuarų, bet pirma pagrindas...
Bazilinas nuolatos diskutavo, kažką pridėdavo, kažką panaikindavo. Aš stovėjau, o aplink mane vis blyksėjo. Pagaliau po ilgo laiko išgirdau lauktus žodžius:
- Ir galiausiai paskutinė detalė... - dar vienas blykstelėjimas. - Baigta! Na, kaip tau atrodo, Sokritai?
- Neblogai, gal net labai gerai, - vertinančiu balsu pasakė jis. - Ar nori save pamatyti veidrodyje, Bevarde?
Linktelėjau galva. Bijojau pamatyti, ką man padarė Bazilinas. Jisai pastatė veidrodį prieš mane, o Sokritas atsistojo už nugaros.
Pirmiausia pažiūrėjau į savo plaukus. Iš tiesų viršugalvyje buvo gražios baltos sruogos. Kai susitaikiau su šia mintimi, atkreipiau dėmesį į rūbus...
Aš nebuvau panaši į save. Buvau aprengta ryškiai raudona suknele siekiančia mano kelius, raudonais batais iki kelių ir baltu šaliku ties kaklo. Ant juosmens buvo užsegtas baltas storas diržas ir nuo jo kabėjo kažkoks apskritas daiktas.
- Kas tai? - paklausiau rodydama į jį.
- Veidrodis, - atsakė Bazilinas. - Nujaučiu, kad kada nors tau jo prireiks...
- Ar galite duoti juodą ploną paltą? - paklausiau tvardydama pykti.
- Kas yra? - Sokritas susirūpino.
- Aš nemėgstu ryškių spalvų! Ypač raudonos! - nežinau, kas man pasidarė.
- Štai... - atsiduso siuvėjas ir padavė mano prašytą paltą.
Dabar veidrody pamačiau geresnį vaizdą, tačiau ryškūs batai rėžė man akis, atsidusau.
- Manau, jai to užteks. Mes jau keliausime, - nutraukė tylą Sokritas.
- Iki kito karto tada, geras drauge. Beje dar pagalvosiu apie tavo pasiūlymą dėl iškabos, bet ko gera jos neleis uždėti valdybą, - nusišypsojo jam Bazilinas. - O tu, Bevarde, pasistenk kuo greičiau pranokti Sokritą.
- Pabandysiu, ačiū.
Kai išėjome iš nišos paklausiau Sokrito jau ilgai knietėjusio klausimo:
- Ar visose nišose yra tokios patalpos? Kur veda visos šios durys?
- Čia, kad būtų patogiau gyventojams yra įrengtos visų tipų parduotuvės, o praėjus pro kurias nors duris atsidursi bet kokioje Tenpuso apylinkės vietoje, - kaip mažam vaikui paaiškino jis man. - Manau dabar pats laikas keliauti į mokyklą...
- Eisim pro vienas iš tų durų?
- Būtent.
Jis pasirinko gražias ąžuolines duris. Sokritas palaukė, kol praėjo žmonių grupelė ir kažką sumurmėjęs po nosimi atidarė jas.
Papūtė švelnus vėjelis. Išgirdau, kaip princas uždarė duris ir sumirksėjau. Mokykla buvo panaši į seną pilį. Aplink ją buvo įvairiausių tipų sodai ir modernesni priestatai. Jau girdėjau šios mokyklos mokinių balsus.
- Kaip ši mokykla palyginus su praėjusia? - paklausė Sokritas.
- Manau, ji bus tokia pati, - neleidau jam pasidžiaugti.
Iš dalies tai buvo melas. Čia aplinka kitokia nei tenai, bet kažkodėl jaučiu, kad mokiniai bus tokie patys- šlykštūs, o gal klystu?
- Einam apsidairyti? - pasiūlė pasivaikščioti Sokritas.
- Gerai...
Ėjome pro japoniško stiliaus sodą, kai pamačiau juos. Dabar pastebėjau, kad aplink mokyklos teritoriją vaikšto gyvi šarvai. Jie nebuvo tokie baisūs, kaip kažkada žiūrėtuose filmuose, bet vis dėl to tai man užėmė kvapą. Tai buvo Naudiniai, „ Dievų šviesos“ personažai, saugantys tvirtovę ir atėjus pavojui galintys tapti labai agresyvūs...
- Ką čia veikia Naudiniai? - tyliai balsu paklausiau savęs.
- Iš kur tu apie juos žinai? - nustebo Sokritas.
- Aš... Neseniai baigiau rašyti knygą, kurioje jie aprašyti...
- Tu rašai knygą..?
- Rašiau, - pataisiau jį. - pradėjau prieš trejus metus...
- Negali būti... - išgirdau tylų jo balsą.
Kodėl jis priblokštas? Juk apie mane turėtų žinoti viską...
-Ei! - prie mūsų priėjo šviesiaplaukis gražuolis. - Sokritai! Negi pradėjai domėtis ir pradedančiosiomis?
Iš kur jis žino, kad aš esu tokia? Gal mano aura tai atskleidžia? Ir tada begalvodama pajaučiau kažką apsupantį mane...
Apžiūrėjau šį vaikiną atidžiau ir bandžiau sulyginti su kuriuo nors „ Dievų šviesos“ veikėju. Kitaip nei Sokritas, jisai vilkėjo prabangius auksu žibančius, tvarkingai sutvarkytus rūbus. Žiūrint į jį galima pamanyti, kad jis princas... Tada po truputį pradėjau mintyse dėlioti visas dėlionės detales į jų vietas...
- Atstok, Prince... – pavargusiu balsu pasakė Sokritas.
Princas... Iš to, kaip šį žodį ištarė mano bendrakeleivis supratau, jog tai vardas. Princas... Įkvėpiau kažkokių dulkelių ir nusičiaudėjau. Jie kalbėjosi, bet negirdėjau nei vieno žodžio. Sokritas atrodė pavargęs, o Princas buvo laimingas... Princas!
Pagaliau atsiminiau. Sulaikiau kvapą ir nubėgau prie upelio. Mane pastebėjo tas gražuolis, bet ne Sokritas. Kelis kartus nusiploviau veidą, tačiau vis dar jaučiau kažką kybantį ore. Bandžiau tą padarą aplaistyti vandeniu, bet pajutau, jog jis spėjo išsisukti.
- Užteks... - tyliai pasakiau.
Tai buvo Princo magija. „ Dievų šviesoje“ Princas yra apžavų meistras, ko gera čia taip pat. Nežinodama kaip išvengti jo apžavų pasielgiau kaip Orėja... Nurijau seilę ir nubėgau prie jo....
- Sveikas! Aš Bevardė, - atsitūpiau ir nulenkiau galvą prieš jį.
Sokrito veide mačiau neviltį ir nusivylimą, ko gera dėl savęs. Princas žiūrėjo virš manęs klausiamu žvilgsniu ir gūžtelėjęs pečiais atsakė:
- Sveika, malonu susipažinti, Bevarde, aš Princas...
- Kaip ir Sokritas? - pasistengiau elgtis kvailai, atrodo, pavyko.
- Ne tai mano vardas, bet ne titulas, - jis nusišypsojo. - Būk mano mergina...
Išgirdau tyliai Sokritą ištariant „ Ne“. Tas, kuris kybojo ore nuskrido nuo manęs. Atsipalaidavau... Prikišau savo veidą prie Princo veido ir pasakiau:
- Niekada!
Princas išsižiojo, Sokritas atsikvėpė. Nuėjau nuo gražuolio toliau, kad vėl manęs nebandytų apžavėti.
- Aš greitai pajuntu tokius burtus, kaip apžavus. Geriau nebešvaistyk savo energijos tokiems dalykams...
Jis nustebęs žiūrėjo į mane. Jaučiausi laiminga.
- Kaip..? - atsitokėdamas paklausė Sokritas.
- Profesinė paslaptis, - šyptelėjau taip, kaip kažkada jis man šypsojosi.
- Kaip sugebi apsaugoti save nuo magijos? - paklausė Princas.
- Nes aš ja dar negaliu tikėti, - pasakiau tiesą.
Jie abu nesuprato, ką aš kalbu. Taip, kaip anksčiau Mikis ar Austėja. Aš irgi savęs nelabai supratau, kalbėjau nesąmones. Vis dėl to „ Dievų šviesos“ veikėjai buvo tikri ir stovėjo šalia manęs, negalėjau jais tikėti, nors viskas buvo akivaizdu. Visa tai atrodė kaip spektaklis.
- Buvo malonu su tavimi susipažinti, Prince, - nutraukiau tylą, - Sokritai, ar galime eiti toliau?
- Taip... - nutęsė jisai.
Kartu nuėjome tolyn, jaučiau, kad Princas sekė mus akimis. Praėjus pro kelis Naudinius ir sutikus kelis mokinius Sokritas manęs paklausė:
- Kaip atsispyrei apžavams, kai net aš buvau pusiau užmigdytas jo? Žinau, kad tai tikrai ne dėl tavo netikėjimo...
- Aš mačiau, kad staiga tapai mieguistas ir tada, iškart pajutau, kad kažkas kibo virš mano galvos. Bandžiau tai nusipraust, bet neišėjo, tad nusprendžiau, kad su tuo turi būti susijęs Princas... Beje Princo charakteristika žinoma...
- Tu žinai Princą? - vėl nustebo Sokritas.
- Jis buvo paminėtas mano knygoje...
- Tavo knygoje... - jis susimąstė.
... Ir visiškai pasikeitė. Rodos, per kelias minutes jis viską pamiršo. Jisai vėl tapo Sokritu, matėsi tai iš jo akių. Mano gidas man aprodė biblioteką, treniruočių salę ir apvedė aplink valgyklą, nes jos durys buvo užrakintos. Užlipusi paskui Sokritą į kalną pamačiau didžiulį pastatą – mokinių bendrabutį. Mes sustojome prie šio pastato durų ir mano bendrakeleivis tarė:
- Čia mes ir baigsime savo turistinį žygį, - jis padavė man metalinę kortelę su dideliais skaičiais 369, - parodyk šią kortelę bendrabučio budėtojai ir ji tave nuves į tavo kambarį.
- Tu manęs nelydėsi? - šiek tiek išsigandau.
- Nuo čia tau mano palydos nebereikia... - ir jis vėl išnyko.
Atsisukau į mokyklą ir pamačiau jos link einantį matytą senį... Pažiūrėjau į trijų aukštų bendrabutį. Aš nesupratau, kaip šiame pastate gali tilpti daugiau nei trys šimtai miegamųjų. Atsidusau ir įėjau į vidų.
Mane pribloškė tokia didelė salė. Nebuvo jokių koridorių ar durų. Visur buvo pristatyta fotelių ir stalų. Galiniame kampe prie mažo stalo sėdėjo jauna moteris. Priėjau prie jos ir daviau kortelę sakydama:
- Sokritas sakė, jog jums ją turiu duoti ir...
- Sveika, Bevarde Skun, prašome truputį palaukti.
Aš stovėjau sustingusi ir stebėjau, kaip budėtoja per stalą brūkštelėjo kortele. Šiek tiek ją patrynusi nosinaite jinai atidavė kortelę man:
- Štai jūsų kortelė.
- Galite parodyti, kur mano... - pradėjau sakyti, bet pajutau savo kairėje plūstančią energiją.
- Štai čia jūsų kambario durys, - atsiduso budėtoja ir paniro į popierius.
Mano kairėje staigiai atsirado raudonos durys su mano kambario numeriu.
- Ačiū... - išlemenau pasiėmusi kortelę.
Mano kūnas nusipurtė, tad uždėjau ranka ant rankenos, ji sužibusi pajudėjo ir durys atsidarė.
Uždariau duris ir įsižiūrėjau į kambarį. Bandydama išlyginti savo kvėpavimą atsisėdau į šalia durų esančią kėdę. Mano miegamasis buvo šviesus ir erdvus, tokio pačio dydžio, kaip ir senasis. Štai dar vienas magijos egzistavimo įrodymas, bet kažkodėl nenoriu tikėti. Mano kambaryje buvo didelė spinta, lova su baldakinu, lentynos pilnos knygų, židinys ir šalia jo esantis stalas. Atsistojau ir atidariau spintą, joje buvo vos kelios suknelės. Nusirengdama juodąjį, Bazilino duotąjį paltą galvojau, ar reikės į mokyklą eiti apsirengus uniformą? Uždariusi spintą pirštu perbraukiau per lentynose esančias knygas. Nustebau, kai neradau jokių įžymių romanų ir poemų. Židinyje suspragsėjo malkos, tad tai atkreipė mano dėmesį. Židinys buvo suręstas iš baltų plytų, jame ramiai ruseno ugnis. Stalas buvo toks, kokio visada norėjau. Ąžuolinis, su daugybe stalčių ir slaptų nišelių. Ant jo buvo padėta nuostabaus grožio plunksna ir keli balti lapai. Dabar tiesiai prieš mane buvo langas. Pro jį matomas vaizdas leido man suprasti, jog mano kambarys ko gera yra trečiame aukšte. Žemai, ant žemės, buvo sudėti didžiuliai akmenys, panašūs į Stounheidžą.
- Aš pasakų šaly... - pasakiau pačiai sau.
Nusisukusi nuo lango pamačiau dar vienerias duris esančias šalia lovos. Jas atidarius prieš mane buvo veidrodžio kraštas, tai buvo vonios kambarys. Gerai, kad turėsiu nuosavą... Viskas buvo labai tvarkinga, dušas ir tualetas spindėjo baltai, grindys buvo išklotos juodomis plytelėmis.
- Trūksta tik džiakuzio ir mano miegamasis būtų kaip tikras aukščiausios klasės viešbučio geriausias apartamentas...
Staiga, ten kur buvo dušas, viskas suraibuliavo ir dušo vietoje atsirado džiakuzis.
- Tai tik sapnas... - netikėjau savo akimis.
Išlėkiau iš vonios kambario ir užtrenkusi duris  kritau į lovos patalus. Jie švelniai prigludo prie mano veido odos. Išgirdau kažką dūzgiant. Tada mano ausis pasiekė tai, kas privertė mane išgriūti iš lovos tiesiogine prasme.
- 369, panele Skun, ar jūs laukiate princo Sokrito? - tai buvo budėtojos balsas.
Nežinau, ką man sakyti. Pradėjau lementi, o po to tyliai, kuo tvirtesniu balsu pasakiau:
- ... Taip...
Atsikėliau nuo grindų ir pradėjau stebėti duris. Jos greitai atsidarė ir už jų pamačiau tą pačią moterį ir šalia jos stovintį Sokritą. Jis padėkojo budėtojai, kad ir kaip keista būtų ir įėjo į kambarį. Princas be garso uždarė duris ir įsistebeilijo į mane.
- Kaip tau tavo kambarys?
- Tai sapnas, - atsakiau aš, - negali dušas per kelias sekundes virsti džiakuziu...
- Nori įžnybsiu?
- Ne... Aš ką tik buvau iškritusi iš lovos, įsitikinau, kad tai ne sapnas, bet vis tiek netikiu...
- Čia tai problema... Kodėl tu nenori tikėti magija? Viskas taip akivaizdu, o tu, kaip kokia užsispyrėlė viską neigi!
- Aš tau visiškai pritariu, bet kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad man magiškų galių nereikia...
- Tuomet tau jų ir nereikia, - vėl linksmai pradėjo šnekėti jis, - tačiau vis tiek turėsi mokytis jomis naudotis...
- Ir vėl pradedi... Ar reikės rengtis uniformą? - atsidusau.
- Ar kur nors matei vieną? - klausimu į klausimą atsakė jis.
- Nemandagu taip kalbėti, bet juk tau tai vis tiek...
- Pagaliau pradedi mane suprasti, gražus kambarys, - Sokritas staigiai pakeitė pokalbio temą, - ar žinojai, kad kiekvienas kambarys atspindi savo šeimininko vidų?
Aš staiga nuraudau, bet pamąsčius supratau, kad mano gyvenamojoje patalpoje nėra jokių užuominų apie mano paslaptis. Kąžin, ar kuriame nors kampe yra Sokrito nuotrauka..?
- Kažin, ar kuriame nors kampe yra mano nuotrauka, - paklausė manęs Sokritas.
- Manai, kad tada parke mane sužavėjai duodamas raudoną rožę? - prunkštelėjau. - Žinau, kad ji reiškia netikrą meilę...
Mintyse pagalvojau, kad jei Sokritas būtų davęs raudoną tulpę, tai reikštų, jog jis yra iki ausų įsimylėjęs mane. Net šyptelėjau nuo šios minties.
- Nepagalvojau, galėjau duoti raudoną tulpę... - jis vėl pasakė mano mintį!
- Tu skaitai mano mintis, - pasakiau jam.
- Aš skaitau tavo mintis, - pagaliau jis išsidavė.
- Taigi, lendi į mano galvą be mano leidimo, - konstatavau.
- Ar aš garsiai pasakiau paskutinę tavo mintį? - jo akys pradėjo šypsotis.
- Taip, lengvai priverčiau tave išsiduoti... - vėl konstatavau.
- O tu jau pradedi labai sparčiai mokytis...
Nusijuokiau. Pasijutau kaip kokia plunksnelė. Tik dabar suvokiau, kaip man smagu bendrauti su Sokritu. Aš visada svajojau turėti tokį draugą, kuris sugebėtų mane prajuokinti. Nusišluostydama ašaras paklausiau:
- Kada prasidės pamokos?
- Jau prasidėjusios, - atsiduso jis. - Jos vyksta visus metus, bet jei nenori gali iš jų bėgti, niekas nenubaus. Taip pat čia nėra klasių, tik yra pamokos pažengusiems ir atsilikėliams, - nusišypsojo jis.
- Įdomiai padaryta! - jau neslėpiau savo nuostabos.
- Ar tarp mūsų esantys ledai ištirpo? - manęs paklausė Sokritas.
- Rodos, šįkart laimėjai tu... - aš pradėjau jam pavydėti.
- Tuomet šaunu, tiek ir norėjau šiandien. Rytoj ryte lauksiu tavęs prie išėjimo.
Atidaręs duris Sokritas dar pridūrė:
- Beje, gražiai atrodai, - ir išėjo.
- Palauk... - pasakiau, bet jis jau buvo išėjęs.
Galvodama apie Sokritą pažiūrėjau į stalą ir toje vietoje išdygo jo nuotrauka. Mano veidą užliejo raudonis. Prisėdau prie stalo ir paėmiau plunksną. Pradėjau rašyti šios dienos įspūdžius, kitaip sakant- dienoraštį, bet greitai praėjo noras į lapą keverzoti toliau. Ant lovos, po pagalve, radau raudoną ilgą, naktiniam miegojimui skirtą suknelę. Paėmiau ją ir nuėjau į vonią, vietoje džiakuzio vėl buvo dušas.
Prausiausi ilgai, vanduo mane tiesiog užmigdė. Kai atsipeikėjau greitai susitvarkiau ir prieš įgriūdama į lovą paieškojau žadintuvo, bet jo niekur nebuvo. Kad tik nepavėluočiau rytoj į pamokas... Tingėdama ieškoti toliau atsiguliau į lovą ir iš karto užmigau.