raudona

Raudona yra naktis. Išsirengusi savo juodus apdarus, nėriniuotus ir besidraikančius visur keistomis, ištįstančiomis draiskanomis, kurių plyšyje ji, kruvinai raudona spalva, gyvybės ir mirties sankirta iš kurios daugiausiai ir išsiveržia meilė, apnuoginta, atvira, kraujuojanti ir kylanti gyvenimui arba... mirčiai.

Ji visada kylanti, ta raudona, ir nesvarbu kur – į padanges, aušrą, ar pragaro žaizdrus, neva esančius ten, Žemės gelmėse. Žinau kad jie yra, tik ne ten, ne toje lavos karalystėje, kažkur kitur, nes kaskart galiu iki jų prisikasti per savo sąmonės kanalus, išeinančius į atvirająjį, vienintelį kanalą, kuriame yra viskas. Viskas viename ir viskas atskirai. Todėl pragaras ir dangus atskirti taip, kad mums nekiltų bereikalingos baimės, jog jie gali kada susimaišyti. Jie niekada ir nesusimaišys, nors kartais, mes galime suplakti savotiškus kokteilius, kai tai, ką įsitraukiame per sąmonės kanalą, dar neatsitempę į ryškios šviesos zoną, į savo, jau sąmoningos ir žmogui gana realios sąmonės ribas, rizikingai suplakame į vieną.

Taip, tokiu atveju ir tik toje vietoje – mūsų sąmonės kanalo tolimojoje pradžioje ar viduryje, nelygu iš kur žiūrėsi,  pragaras ir dangus gali būti vienoje vietoje. Tokio kokteilio pasekmė... na neretai ji yra – pelenų dykra ten, kur ne taip seniai vešėjo mūsų smegenų raizagalynės gyvieji, pulsuojantieji taškai, sukeliantys vaizdą, kad visos smegenys savotiškai juda, banguoja, pulsuoja. Taškai išsidėstę tolygiai, lygiai tokiais atstumais, kad galėtų funkcionuoti visas tas, ačiū Dievui, nepriekaištingas mechanizmas. Priekaištingi esam tik mes, nes turėdami apsčiai kaifo, lengvai pasiekiamo ir duodamo veltui, per savo asmeninį pasąmonės ar sąmonės, kaip kam geriau patinka, kanalą, mes įsigeidžiame kokteilio, paversiančio mūsų smegenynus dykromis ir viskas vien tam, kad visada norime tabletės, o ne darbo. Išgėrei tabletę - ir kambarys sutvarkytas, išgėrei kitą - ir miestas stovi, išgėrei dar vieną – burokai nuravėti ir tu jau ne runkelis.

Bet esi. Esi juo, kai nepanori, nesupranti, kaip svarbu naudotis tobuluoju savo mechanizmu ir kad tabletės yra tik tam, kad kompensuoti jo amputaciją. Pasičiupinėk dabar, - juk jį tikrai turi. Apčiuopk jį savo mintimis, mažaisiais samonės liežuvėliais, aplaižyk jais, pradžiai užteks ir to. Jausk. Pajausk mažiausius krustelėjimus, bangas, ėjimą virpčiojimais, tai yra tikra ir tai yra galingos jėgos išorinio sluoksnelio, pačios paviršinės žievės, pats menkiausias apčiuopimas. Įsivaizduoji, kokie ten klodai tada? O dabar įsivaizduok, kad klodai tėra tik.. kanalas, susisiekimo ryšys, perėjimas į Kitą. Galingesnį ir didesnį, visuotinį, begalinį, amžiną, neišsemiamą, dovanai tau duodantį. Tau tereikia tik pasimti: atsikelti, nueiti, kiekvieną dieną eiti ir eiti, kol išmoksi vaikščioti, kol galų gale, pereisi visą kanalą ir pasieksi tai – atvirą angą, ne uždarą, angą į kažką, o atvirą – į erdvę, saugią erdvę, nes nesaugių iš esmės ir nėra...

Yra tik nesaugus mūsų kanalas, kuriame mes patys valdovai ir karaliai ir todėl galime ten plakti kokteilius ir pasidaryti... pragarą, o po to – pelenų dykros ir jūsų jau... nebėra. Zombių gyvenimas prisitaikant prie visko – ligų, savo nuopolių, ydų, įteisinant jas, kvailai begalvojant, kad jums reikalingas kažkoks tai prieš kažką pasiteisnimas, apsimetinėjimas tokiais kaip visi – dirbtinai laimingais, dirbtinai kūrybingais, dirbtinai pakiliais, net nenuodėmingais. Bet jūs esate. Jūs esate neįkainojami ir daug vertesni tada, kada būnate kad ir vargšai, bet be jokio dirbtinumo. Jums nereikia teisintis dėl to, kad turite ydų, nes kad pasiteisinti, jūs pradedate jas versti dorybėmis, norite perkeisti visą pusiausvyrą ir juodą pavadinti baltu, o mėlyną – raudonu. Bet taip niekada neatsitks, ji niekada nepasikeis, nes tai taip pat tik savotiškas kokteilis, kurį jūs suplakinėjate savo pasaulyje, jau visiškai išėjusiame iš mūsų visų kanalų pasaulyje, „realiame“  kaip jūs jį vadinate, tačiau tik tiek. Į Tai Šitai nepereis. Niekada. Neturėkit vilčių ir nebevarkite, nebevadinkite raudonos mėlyna ir atvirkščiai. Jums tereikia pripažinti, kad turite blogų įpročių ir pan., tačiau nepaliauti  savęs mylėti, ne guostis, o mylėti, mylėti aštriai, ta raudona, pasiimta iš gyvybės ir mirties sankirtos, iš mažo dangaus plyšelio nusirengus nakčiai, arba rytui skaudžiai kylant iš mirties ir reikalauti, taip taip – reikalauti to ir iš kitų. Tiesiog nepriimti nieko kito, kas bus ne tai, nes mes kiekvienas esame vienodas, nesvarbu – tuo metu su ydomis ar ne, bet visada mūsų teisės vienodos... į raudoną spalvą.

Visada, kol kovojame, kad ir ne aršiai, nors žinojimu, kas yra gera ir bloga, ir nepradedame teisintis, kad tai, kuo esame apaugę, iš tikrųjų yra gera ir todėl, ir mes esame verti meilės. Netiesa. Būtent tada, kai taip darome, mes prarandame teisę į ją, į raudoną. O jos verti, esame iš pradžių, iš pat pradžių ir drąsiai galime sakyti – taip aš esu toks ir toks ir žinau, kad tai yra blogai, ir tai nereiškia, kad aš nieko nedarau, kad viskas pasikeistų, jei neturiu jėgų, aš tai darau bent tuo žinojimu, tačiau jūs, jūs vis tiek turite man tiesti raudoną, gryną raudoną savo delnuose, o ne mišinius, savotiškus kokteilius, nes aš atviras ir jūs turite būti atviri, o jei negalite, tai duokite man kitą spalvą, bet nevadinkite tada jos raudona. Ir aš ją priimsiu. Bet kokią. Pavadintą tikruoju vardu. Ir jūs iš manęs. Tik kiekvieną b ū t i n a vadinti savo vardu. Tai labai svarbu.

Jau kuris laikas galvoju, kad vaikščioti tenai, įmanoma ne tik per savo sąmonės ar pasąmonės (kaip tik norite, nes tai vis tiek ne visai tikslūs apibūdinimai) kanalus. Galvoju taip visada. Negalvojimais galvoju, nes iš esmės, tai juk tik negalvojimai ir yra visada. Negalvojimai, darniai sujungti su jutimais, jie patys veda ten, kur reikia. Jie veda mane prie tavęs, ir prie jo, ir prie  jų ir tada...

Tada raudona iš lėto pradeda sunktis priešingame dangaus pakraštyje, mums už nugaros, - man už nugaros kaip rausvas sirupas, kol šliauždama atvirkštine tvarka užlieja beveik visą dangų. Dabar jau tik jo – mažas plyšelis tarp raudonos draiskanų ir įsielektrinimai kaip juodos perkūnijos kryžiuoja viską. Gal už raudonos yra naktis? Gal visada yra naktis, nes diena iš viso negali būti... Ji gali būti tik ten, už kanalo ribų, o čia... Čia yra mūsų šventoji „realybė“, kurios laikomės įsikabinę ir kuria pateisname viską. Aš ja pateisnu tik raudoną, kai perkopusi dangų, nuo antros jo pusės jau varva ir nuvarva ant manęs, kaklu slenka žemyn pro iškirptę, o aš užsimerkiu, užsimerkiu plačiai išpūsdama akis ir tu arba jis akimirką sustingsta ties jomis ir tada jau žinau, kad jau bet kada galėsiu įeiti į tą, atseit, svetimą kanalą ir išeiti juo į Tenai...

Pojūčiai šiek tiek kitokie, tik tiek, kad tai kito žmogaus vidus, jo ryšio priemonė, galbūt net niekada nenaudojama. Tai turėtų raminti mane, tas galbūt nenaudojamumas, tačiau iš tikrųjų visai ne tai suteikia man ramybę ir... teisę. Šitai duoda žinojimas, aiškus jutimas, kad ir jis, lygiai taip pat, kaip ir aš, gali naudotis manuoju, eiti laisvai ir lygiai taip pat saugiai grįžti, dar saugiau, nes svetimame kanale kokteilių nesusiplaksi. Taip ir yra – mes visi galim, ir tai turbūt net yra numatyta: nesvarbu kokiais kanalais, svarbiausia vaikšiojimas ir grįžimas jau su turiniu. Ir aš neatsakau už tai, kad jis, ar jis nesinaudoja tuo, nes  tai atvira visiems. Raudona pilasi ant horizonto, raudona yra žemiausia riba, raudona yra pakopa į kurią įsikimbame ir jei įsikimbame, tai jau galime pradėti eiti. Raudona yra kaip riba vaikui, nuo kurios jis išmoksta vaikščioti, atsistoja ir padaro kelis žingsnelius.

Tik kartais, kai sustoju ilgėliau ties tavo akimis, arba jo, ar jo, kai sulėtinu žingsnį, galiu pamiršti viską ir įklimpti... raudonoje. Nes ji greitai tirštėja, daug greičiau nei bet kas kitas, bet kokia spalva. Raudona yra tiek gyvybinga ir tiek veržli, tiek nešanti, kad nė viena kita nenuneš jūsų taip kaip ji. Tai visą pereinati spalva, tai raudonas, upės horizontale šniokščiantis, krioklys. Tačiau... vienas sualsavimas ties stabtelėjimu ir jau seka kitas įkvėpimas stovėjime, nebepastebint, kaip ties kojomis tirštėja ir burzuliuoja kažkas verdančiai klampaus. Tai kyla aukštyn ir jei dar uždelsi bent akimirką – tu įklimpsti raudonoje. Įklimpsti tik tam kartui, tačiau jis gali prasitęsti „amžinybę“ ir kai ji pasibaigs, pamatysi, kad per ją bus pasibaigęs ir tavo gyvenimas. Tiek tada tebus belikę ir tų kelionių... po raudoną.