Panardinus smėlyje rankas,
aš pirštais sunkyje piešiu gėles.
Piešiu mėnulį gelsvą,
tik spalvomis ten neįmanoma sužaist.
Ištraukiu savo dulkinas rankas,
jos it lavono virtę:
jos šaltos, blyškios.
Panardinu jas vandenin skaidriam,
matau kiauriai, kaip pirštai šoka.
Itraukiu ir matau gyvas, gražias, švelnias
savo mylimas rankas.
Jos atsigavę, dabar jomis
galiu liesti veidą- jos šiltos.


Tyliai po lapu





