Kažkur toli

I dalis   
  Pasakojimas vyksta neatmenamais riterių ir magijos laikais Senoje Didžiosios karalystės teritorijoje, kurią valdė garbinga, išmintinga ir didi giminė. Karalystės valdovai buvo labai gerbiami už savo teisingumą. Jie visada padėjo ir suprato gyventojų bėdas. Didžiosios karalystės gyventojai buvo patenkinti savo valdovais. Karalystė gyveno taikų ir ramų gyvenimą, kol kartą viskas pasikeitė. Įvyko didžiulė tragedija: dėl nežinomų priežasčių per naujojo valdovo karūnavimą įvyko rūmuose didžiulis gaisras. Gaisro metu žuvo visa valdovų giminė bei daug kitų karalystės valdžios svarbių asmenybių. Po šios tragedijos valdžią vis norėjo kas nors perimti, bet niekam taip ir nepavykdavo. Galiausiai karalystė tapo susiskaldžiusi. Įsigalėjo savivalda miestuose, miesteliuose, gyvenvietėse. Bet tai ne visiems patiko – buvo norinčių suvienyti karalystę bet kokia kaina, netgi jei reikėtų griebtis kardo.

...... Ji įėjo į vidų ir bailiai apsidairė. Šioje paprastoje užeigoje kur ne kur degė žvakės, kurios skleidė menką šviesą. Tik prie baro jų buvo daugiau, ir žvakių šviesoje ji galėjo ryškiausiai įžiūrėti stovintį pagyvenusį užeigos savininką, apsivilkusį paprastais baltais  marškiniais, rankovės buvo atraitytos, o ant marškinių vyriškis vilkėjo juodą liemenę. Už baro stovinčio žmogaus veidas buvo matyti aiškiai - joje buvo pastebima neįprasta laimingo žmogaus šypsena, nors šį niūroką vakarą jo užeigoje tebuvo tik keletas lankytojų. . Tikriausiai taip visur  - juk naktimis uždrausta bastytis. (Matyt vietiniai ar užeigoje apsistoję prašalaičiai, pagalvojo Merė). O ji čia, nežinomoje vietoje prašailaite stovi tarpdury ir įtairiai apsidairo - juk neveltui jai pavojus gresia ir kiekvieną akimirką ją gali susekti ar ji pati gali išsiduoti. Jos įtarus žvilgsnis sustoja ties prie baro sėdinčio vyriškio siluetu. Vyriškis apsigaubęs juodu apsiaustu, todėl Merei jis sukelia įtarimą, bet kur jai dėtis? Ar eiti vėl į tamsą ir ieškoti miške nakvynės kaip tai jau buvo septynias naktis? Bet... ji buvo tokia pavargusi ir išalkusi, kad nusprendė pasilikti ir nedrąsiai nužingsniavo prie baro...
Eidama link baro jautė prie stalų sėdinčių keliautojų žvilgsnius, įtariai apžiūrinėjančius įėjusią merginą. Merė tai pajuto – ir  jai tapo nejauku. Priėjusi prie baro, nedrąsiai atsisėdo ant kėdės . Jai vis dar buvo nesmagu, ji vis dar svarstė  - gal apsigręžti ir eiti į tamsų bauginantį mišką . Bet staiga jos susimąstymą pertrauke kažkieno skambūs žodziai . Ji buvo taip įsigilinusi į savo apmąstymus, kad jų nesuprato ir šiek tiek suglumo. Po akimirkos vėl tai pasikartojo, tik šį karta ji jau suprato.
- Labas vakaras! Ar ko nors pageidausit? - tai buvo už baro stovintis žmogus. Merė nedrąsiai kilstelėjo žvilgsnį į jį, bet tik akimirką ir nuleido akis į stalą.
- Labas vakaras. - Tyliu balsu išlemeno Merė. Jos balsas buvo vos girdimas, bet barmenas, matyt, išgirdo ir dar kartą paklausė:
- Ar ko nors norėsit?
Merė vėl pakėlė galvą ir pažiūrėjo į barmeną, tik šį kartą jos žvilgsnis truko kiek ilgiau. Ji pamate tą patį šviesų veidą ir neįprastą laimingą šypseną, tik šįkart tai buvo matyti aiškiai  - juk ji buvo priešais jį taip arti ir kartu taip toli - juk juos skiria tiek daug ... Barmenas tik dabar įžiūrėjo jos veidą, kuris jam pasirodė toks tyras lyg jūros vanduo,  lygus lyg veidrodis... Jos akys buvo mėlynos, jose vyriškis įžvelgė kažkokią nežinomybės gilumą. Jos akyse jis matė ne tik kažkokią gilumą, bet ir neaiškius giliai esančius  mažus spindesiukus. Barmenas kiek suglumo dėl šios panelės tokio kuklumo ir nedrąsumo. Bet jis nepasimetė.
- Gal noretumet mūsų ypatingojo sultinio?
Merė šįkart nieko nelaukusi ir net garsiai ištarė:
- Taip, tikrai norėčiau! - kadangi Merė buvo labai išalkusi, ji iškart atsakė. Barmenas, nieko nelaukęs, išėjo ir po akimirkos grįžo iš virtuvės su garuojančiu sultiniu ir patiekė jį panelei. Merė nieko nelaukusi ėmė valgyti. Pasotinusi ji lengvai atsiduso. Ir vėl nedrąsiai ji ėmė apžiūrinėti šią užeigą, kol jos žvilgsnis užkliuvo už to pačio paslaptingo vyriškio juodu apsiaustu, kuris sukėlė jai nerimą. Bet Merė save pradėjo ramint, kad  tikriausiai ji perdaug įtari, bet ji juk žino, jog ją persekioja, kad  ji turi būti atsargi. Tuo tarpu jos pamąstymus vėl pertraukė tas pats barmenas:
- Gal dar ko nors?
Merė jau buvo pasotinusi savo alkį, todėl neabejodama atsakė:
- Ne, nebent...
- Taip, kas nebent? - Šiek tiek suglumęs dėl tokio atsakymo, barmenas paklausė.

- Nebent  turite laisvą kambarį? -Paklausė Merė ir gana graudžiu žvilgsniu pažiūrejo į barmeną.
- Taip turime. Kelioms naktims apsistosite?
- Dar nežinau, gal keletui... - Merė tyliu balsu pralemeno. Ji vis dar nejaukiai jautėsi jaì nepažįstamoje aplinkoje.
- Štai raktai nuo kambario. - Barmenas, dėdamas šalia Merės raktus, pasakė. Merė susimokejo už sultinį. Pasiėmusi raktus, ji užlipo į antrajį aukštą, kur buvo jos kambarys. Kambarys buvo nedidelis, jame tebuvo lova, šalia jos spintelė. Kambaryje  nedidelis langelis žvelgė į  gatvės pusę, bet jau buvo vėlyvas vakaras, todėl  pro langą  nieko nebuvo matyti. Merė, nieko nelaukusi, nusimetė savo rudą apsiaustą ir griuvo į lovą -  nebeįstengė net nusimest drabužių. Nuovargis Merę nugalėjo ir ji jau nieko nebejautė. Paskendo sapnuose.