Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Ar tau viskas gerai, Eisve? - ji tikrai buvo susirūpinusi. - Tu nualpai vidury gatvės! Gydytojas sakė, kad tai dėl energijos stygiaus. Kas atsitiko?
- Aš tiesiog nemiegojau visą naktį. Neprisiverčiau užmigti...
- Tai tokia priežastis? Tikrai nieko rimto?
- Tikrai. Ačiū, kad manimi pasirūpinai. Aš dar trumpam pagulėsiu ir eisiu namo, manęs gali nelaukti.
- Tikrai?
- Tikrai, - kaip patvirtinant tai linktelėjau galva.
- Laikykis, - suspaudusi kumštį, kuo nuoširdžiau nusišypsojo Rugilė ir išėjo.
Tada atėjo seselė ir atjungė lašalinę. Štai ką aš jaučiau rankoje. Ji pasakė, kad dar galiu pagulėti kelias minutes ir eiti, nes Rugilė užpildė visus dokumentus. Aš savo klasiokei buvau labai dėkinga. Dabar laukiau Sokrito, kada jis pasirodys ir pradės man sakyti pamokymą, bet jis neatėjo.
Išėjau iš ligoninės. Jau leidosi saulė. Ligoninę nuo mano namų skyrė tik parkas, tad ir nuėjau į jį. Tenai visi žvėreliai ruošėsi naktiniam poilsiui. Pastaruoju metu mano sveikata iš tiesų pašlijo. Taip nebuvo net tada, kai rašiau trilogiją! Per šią savaitę nualpau tris kartus ir du iš jų sapnavau savo sukurtus veikėjus. Tai turi kažką reikšti. Arba Sokritas su manimi žaidžia, arba aš kvanktelėjau, nors dabar man priimtinesnis pirmas variantas...
- Kaip laikaisi, mieloji, - paklausė manęs ant suolo netoliese sėdintis, jau matytas senis. - Atrodai labai pavargusi...
- Nežaisk daugiau su manimi. Man maloniau bendrauti su tavimi, kai tu atrodai kaip mano bendraamžis... - tyliai pridūriau aš.
Senolis į mane  pasižiūrėjo kaip į kokią pakvaišusią merginą ir dejuodamas kažką suburbėjo. Aš nieko nesupratau. Žiūrėjau į jį, kol viena seselė atėjo ir pasakė:
- Pone, jūs turėtumėte jau eiti į savo palatą...
Aš į šią sceną žiūrėjau nieko nesuprasdama.  Kai parke likau tik aš, sušukau. Nebežinojau, ką daryti. Kaip aš galėjau patikėti, kad manęs atkeliaus vienas iš mano sukurtų veikėjų ir nuves į tvirtovę.
Pykdama ant savęs nužygiavau į parko gilumą. Vėl tapau užsidariusia tylene...
- Ar pasiilgai manęs? - iš medžių šešėlio išlindo tas mėlynakis vaikinas.
Aš papurčiau galvą ir pamaniau, kad nuvysiu šį ne vietoj iškilusį miražą, bet jis neišnyko.
- Iš to, ką matau sprendžiu, kad pasiilgai, - pasakė jis ir priėjo prie manęs.
- Kodėl tu žaidei su manimi, privertei mane jaustis blogai ir prikrėtei visokių išdaigų?! - vėl pradėjau tikėti tuo, ką matau.
- Ne, aš kaip tik nieko nedariau, paleidau tavo gyvenimą eiti savo keliu, tik tiek, - jis nusišypsojo.
- Tai nori pasakyti, kad jei gyvensiu kaip žmogus, atsisakysiu eiti su tavimi, mano gyvenimas taps viena didele nelaime? - kuo toliau su juo bendravau, tuo labiau tikėjau, kad tai vyksta iš tikrųjų.
- Kažkas panašaus... - jis dar kartą nusišypsojo ir mane keistai kažkas pradėjo traukti prie jo.
- Prašau daugiau manęs nepalinkti, - tyliai pasakiau, jei tai sapnas, nebenoriu iš jo pabusti. - Ir liaukis traukti mane link savęs! Aš nesu tokia silpna kaip manai! - dar surikau.
- Manai, dar ilgai atsispirsi man? - trauka darėsi vis stipresnė.
- Kodėl nori, kad tave apkabinčiau? - staigiai paklausiau.
- Kad galėčiau tavęs atsiprašyti... - jis nuleido akis.
- Už ką? - man pasidarė įdomu, tokio saldaus sapno dar nesapnavau.
- Kad priverčiau tave pajusti kartų gyvenimo skonį...
- Ir viskas? - paklausiau aš, jis pasirodė man labai mielas.
- Ne... Taip pat... - prieš mane išdygo pažįstamas senis ir pridūrė. - Noriu tave užkrėsti raupais... - jis nusišypsojo.
Jau galvojau, kad tuoj atsibusiu, bet neatsibudau. Tada atsidusau ir pabandžiau vėl įsijausti į sapną. Tuomet sugalvojau kompromisą, norėjau likusią sapno dalį išnaudoti, kuo geriau. Nusišypsojau taip pat, kaip ir jis man, sukryžiavau rankas prie krutinės ir tariau:
- Atsiklaupk ir atsiprašyk.
Jo išvaizda vėl pasikeitė. Sokritas pakelė savo apsiausto skverną, iš kišenės išsiėmė raudoną rožę ir atsiklaupė ant vieno kelio.
- Atsiprašau už tai, ką jau padariau... - jo balsas dar nenusileido.
Aš apstulbau. Tai buvo daugiau, nei aš tikėjausi. Dabar jau galvojau nebesusivaldysiu, juk jis atrodė kaip tikras princas. Paėmiau rožę, o jis jos nepaleido. Atkreipiau dėmesį į tai, kad jo rankos šiltos ir aplink buvo ryškiau nei sapne. Žiūrėdama į Sokritą pagalvojau, kad jis laukia mano atleidimo, tad pasakiau:
- Tu vertas atleidimo... - mano balsas šiek tiek drebėjo.
Ir tada įvyko tai, ko anksčiau dar nebuvo nutikę mano sapnuose. Rožė išnyko ir jis sugriebė mane už rankos. Jo ranka buvo puliuota. Staiga supratau kad mane yra apglėbęs senas žmogus.
- ... Ir dar padarysiu... Tai ne sapnas, Bevarde, - jo balsas skambėjo kaip jaunojo Sokrito. - Tu esi pati laimingiausia mergina iš visų, nes aš turiu karališko kraujo. - lyg suprasdamas, ką sakysiu jis dar pridūrė. - Tai nereiškia, kad tu būsi mano gyvenimo mergina, - jis atsitraukė nuo manęs ir nusišypsojo. - Ir aš tikrai atsiprašau.
Aš stebėjau jį išsižiojusi, turėjau atrodyti klaikiai. Jis ir jo būdas buvo visiškai kitoks nei aš rašiau knygoje. Vieninteliai sutampantys dalykai buvo tie, kad jis mėgo pasiversti seniu ir jį gerbė kiti. Bet manau, ne dėl jo gabumų. Negalėjau patikėti, kad jis yra tikras princas.
- Tai sapnas... - pasakiau purtydama galvą.
- Nori įrodysiu, kad tai netiesa? - paklausė jis ir įžnybė man.
Skaudėjo. Tai ne sapnas. Nežinodama, ką daugiau sakyti leptelėjau:
- Jei jau esi princas, turėtum laikytis etiketo taisyklių ir gerbti merginas...
- Aš esu Sokritas, kuris laužo visas taisykles, - nusijuokė jis.
Štai jis pasakė dar vieną dalyką apie save. Tuo šis vaikinas dar labiau panašesnis į manąjį Sokritą, tačiau jo amžius neatitinka vaizduotės sukurto Sokrito. Kad ir kaip ten bebūtų, norėčiau apie princą sužinoti kuo daugiau...
- Gal nori užeiti į mano namus? - kai supratau, ką pasakiau dar pridūriau. - Nors ko gera tau pakvietimo nereikia.
- Ačiū, kad pakvietei mane, nors iš tiesų vienaip ar kitaip sekčiau tave ir stebėčiau, - nusišypsojo.
- Tik su viena sąlygą, - sustabdžiau jį.
- Kokia? - Sokritas neslėpė susidomėjimo.
- Atsakysi į visus mano klausymus, - ko gera neturėjau to prašyti....
- Gerai, laiko turime.
Jis pasiūlė savo ranką, aš negalėjau sutikti. Ėjome šalia vienas kito. Priėjome prie mano namų. Atidariau duris ir norėjau praleisti Sokritą, bet jis nesutiko įeiti pirmas. Vis dėl to jis laikosi kelių taisyklių.
Sokritas mano namuose elgėsi taip, kaip dar niekada nebuvęs šioje vietoje žmogus. Jis atsisėdo svetainėje ir aš jo paklausiau:
- Norėsi arbatos?
- Taip, žalios, bet be vandens, - dabar mano svečias elgėsi kaip princas.
- Kaip suprasi “be vandens“? - nesupratau
- Vietoj vandens naudok sultis, geriausia apelsinų.
- Ar gali man parodyti kaip? - kaip galima arbarą maišyti su sultimis? Mąsčiau.
- Gerai, einame į virtuvę.
Dabar jis buvo malonus, rodos, kad man tik vaidenosi, jog jis yra vienas iš tų keistuolių. Sokritas buvo virtuvės meistras. Pasiėmė du tuščius puodelius, sultis ir arbatos. Pirma viską supylė į vieną puodelį, o po to kelis kartus perpylė į kitą puodelį per tinklelį. Galiausiai pasiėmė dvi mažas stiklines iš mano kiniško jų rinkinio ir gautą gėrimą padalino per pusę.
Grįžome į svetainę ir paragavome arbatos. Buvo labai keistas skonis, bet neblogas. Sokritas buvo tylus. Kai nebegalėjau iškęsti tylos paklausiau:
- Kodėl būdamas princu vykdai Jų nurodymus? Kodėl iš viso norėjai mane pažinti?
- Tiesiog man buvo nuobodu. Norėjosi pabūti tarp nieko nenutuokiančių žmonių, - linksmai atsakė jis.
- Bet juk tu princas! - sušukau. - Tu gali turėti viską, ko nori, tau paprasčiausiai negali būti nuobodu! - norėdama save nutildyti gurkštelėjau gėrimo.
- Princo sąvoka Tenai suvokiama kitaip nei čia... - atsiduso jis, o aš pakėliau antakį, kad jis tęstų. - Kiekvienas gyvenantis Ten gali gauti šį titulą pasiekęs tam tikrą savęs suvokimo ir gebėjimų lygmenį, bet to neužtenka. Kai pasaulių vienytoja Taikra nusprendžia, jog burtininkas to vertas, atkeliauja iš centro ir jį apdovanoja pusiausvyra... Tai labai sudėtinga, Bevarde, - jis pasidarė labai rimtas.
- Aš nelabai supratau, kas yra “Ten“, kokia tai vieta?
- Tai Ten, - gūžtelėjo pečiais Sokritas.
- Paaiškink plačiau, - paliepiau jam ir užsičiaupiau.
- Tai miesto, į kurį netrukus keliausime, sutrumpintas pavadinimas. Jis yra vienas iš tryjjų svarbiausių miestų mano pasaulyje. Jo pilnas pavadinimas Tenpus, - kaip paslaptį pasakė Sokritas.
- O kaip vadinasi kiti du miestai?
- Čiapus ir Anapus. Keisti pavadinimai ar ne?
- Tiesa... - pritariau aš.
Dabar mano gyvenimas nepriminė jokios „ Dievų šviesos“ scenos. Pajaučiau, kad Tenpus mieste kažkas manęs laukia, gal būt iš tiesų mano likimas veda ten, kur ir Sokrito? Mano širdis suspurdėjo iš džiaugsmo ir negalėjau nepaklausti dar vieno dalyko:
- Kada mes keliausime į Tenpus?
- Rytoj. Šiandien nebespėsim... - jis staiga nuliūdo.
- Tuomet iki rytojaus, aš einu paskutinį kartą išsimiegoti savo lovoje, - mirktelėjau jam ir nuėjau į vonią, jis dar pasakė:
- Greitai susitaikei su šia mintimi!
Aš nežinau, kodėl džiaugiausi, bet nebandžiau to slėpti. Nusipraususi šokinėjau ant lovos, o kai atsiguliau klykiau įsikandusi paklodės kraštą.  Kažin, ką Sokritas dabar apie mane mano? Galiausiai galvodama apie rytojų užmigau.

Sapnas priminė mažo vaiko svajones. Jis buvo spalvotas ir šviesus. Iš tikrųjų jaučiausi kaip mažas vaikas, kuris sulaukė savo gimtadienio. Girdėjau, kaip virtuvėje kažkas krebždėjo, ko gera tai Sokritas. Kai po dušo apsirengiau ir nuėjau į virtuvę sulaikiau kvapą. Princas rankoje laikė sutraiškytą kiaušinį, o stalas buvo išpurvintas visokiais maisto produktais.
- Norėjau paruošti pusryčius... - nusišypsojo Sokritas.
- O aš maniau, jog tu – virtuvės meistras... Labas rytas, - atsidusau ir pradėjau tvarkyti aplinką. - Aš paruošiu pusryčius...
- Jau sakiau, kad aš apdovanotas vidine pusiausvyra. Manyje tuo pat metu yra ir vaikas, ir suaugęs žmogus! - kikendamas princišku balsu pasakė jis.
- Tiek jau to...
Gaminau karštus sumuštinius. Negalėjau nieko prabangesnio daryti, nes Sokritas išvaistė vos ne visas mano maisto produktų atsargas. Kai pavalgėme kartu išėjome iš mano namų. Kruopsčiai užrakinau duris, o raktą pro durų apačią nustūmiau į namo vidų.
- Tu tikrai nori iškeliaut ir nebegrįžti... - nutęsė jis. - Ei, gal nori paskutinį kartą aplankyti mokyklą?
Nelabai norėjau, ten jaučiausi nesmagiai, tačiau manau, kad tai gera mintis.
- Tai einame.
- Mano mokykla buvo visada atidaryta. Eidama koridoriais su Sokritu nesutikau nei vieno žmogaus.
- Man būtų baisu čia mokytis... - pasakė Sokritas, o aš nusijuokiau. - Ar gali parodyti kur susitikai su Jais?
Linktelėjau. Nuėjome prie aktų salės. Atidariau duris ir mes įėjome į vidų. Salė jau buvo ruošiama diskotekai.
- Turėjo būti baisu stovėti toje scenoje prieš juos...
- Tai tiesa... - pritariau jam.
Čia viskas prasidėjo. Man pasidarė keista stovėti čia, tad paklausiau Sokrito:
- Gal jau einam į Tenpus, man užtenka tokių prisiminimų.
- Puiki mintis! - jis man atidarė duris ir aš kaip princesė nusilenkusi pro jas išėjau...
Dūzgėjo kaip avily. Stovėjau vidury didelės uždaros patalpos. Kur  tik bežiūrėjau buvo įvairios gilios nišos ir durys. Tai nebebuvo mokykla.
- Sveikia atvykusi į Tenpus centrą kur susikerta visi keliai, Bevarde Skun, - išdidžiai pranešė Sokritas.
2011-06-14 10:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-15 21:14
innuendo
Maždaug įsivaizduoju tavo įdėją, jaučiasi, kur link nuves šitie pasakojimai.
Ir žinai ką? Gerai redagavus, bet taip stipriai, šitas daiktas galėtų tapti dar vienu pasauliniu pauglių fantastikos bestseleriu.
Bet reikia gerai redaguoti. Labai reikia.
Nes dabar tavo rašymo būdas žudo idėją.

Čia kaip su maistu - jei jis bus nuostabiai skanus, bet atrodys šlykščiai ir ypatingai smirdės - kas jį valgys?
Nekalbu apie pelėsinį sūrį. Jis valgomas dėl prastižo.

Suprantu, kad rašydama viską matai prieš akis. Tačiau aš to nematau. O esu viena tų skaitytojų, kurie net visišką šlamštą skaitydami įsivaizduoja gražiausius dalykus.

Todėl patarimas vienas ir jau girdėtas:

Parašyk. Palik trims dienoms, subręsti. O tada pataisyk. Skaityk, lyg ne savo kūrinį. Pažymėk kiekvieną netaip skambantį sakinį. Nes geras kūrinys maloniai nuslysta gomuriu. Tavasis stringa pakeliui į lėkštę.
Taisyk.
Taisyk.
Taisyk.

Čia pastangas dedančius globoja.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-14 13:05
Lengvai
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą