Neistorija ( 3. Jis nuves į Ten 1/2)

„ Sokritas Orėjai nuolatos rodė kelią. Jis padėjoi jai apeiti aplink pavojus ir saugiai pasiekti tvirtovę. Sokritas sunkiai iškęsdavo jos zyzimus ir nepasitenkinimus, tačiau iki pat galo išliko šešėlyje... “

Prieš mane stovėjo jaunas, šviesiaplaukis, trumpų plaukų vaikinas. Jo akys linksmai žerėjo safyro žydrumu. Jo marškiniai buvo tokios pačios spalvos kaip ir jo akys. Jie ties kaklu buvo tvarkingai surišti juodu, blizgančiu kaklaraiščiu. Jis plaikstėsi vėjyje ir tai pridėjo šiam vaikinui lengvabudiškumo. Dar jis dėvėjo išblukusius juodus džinsus ir žemę siekiantį švarką. Bendrai paėmus jis atrodė paslaptingas, bet negalėjau tikėti, kad jis Sokritas.
- Aš tave stebėjau nuo pat tada, kai Jie išsiuntė tave namo, - tarė jis. - Atrodo, kad tvarkei ne vien savo, bet ir kitų gyvenimus.
- Tu negali būti Sokritas, tu atrodai kitaip, nei tave įsivaizdavau! - sušukau aš. - Tu turėtum pasirodyti tik tada, kai pasieksiu tvirtovę, dabar tu turėtum siųsti man visokius ženklus, kol ją pasieksiu!
- Nesitikėjau, kad tiek daug apie mane žinosi, tie seniai neturėjo apie mane mane papasakoti taip smulkiai...
- Jie man nieko...
- Iš tiesų tu jau perėjai vartus ir priėjai tavo vadinama “tvirtovę“, nors aš tai pavadinčiau kitaip, - nutraukė jis mane.
- Ką?!
- Nuo tada, kai tu susitikai su Jais, pradėjai savo kelionę link tau dar nematytų žemių. Prisipažįstu, padėjau tau susidūrus su keliais sunkumais. Po susitikimo su jais tu visiškai buvai išėjusi iš proto, bet pasistengiau, kad tai tau nesutrukdytų eiti pirmyn, - nusišypsojo jis. - Tikiuosi dabar esi laiminga...
- Tai tu buvai mano namuose?! - viskas tapo man aišku. - Žinai ką, “Sokritai“, pamiršk, kad mes buvome susitikę. Tarkim, aš irgi nieko neatsiminsiu ir nekviesiu policijos dėl to, kad įsibrovei į mano namus!
- Tu negali pasukti atgal, jau praėjo tas laikas, kai dar galėjai. Dabar tai tavo likimas, bet jei taip sakai apie mane, pabandyk pagyventi be manęs...
Jis atsiduso ir išnyko, tiesiogine to žodžio prasme. Aš tiesiog negalėjau tuo patikėti, buvo per daug keista ir nežemiška. Galiausiai priėjau prie išvados, kad tai buvo mano vaizduotės vaisius, bet jei taip ir yra, negalėjau to patvirtinti, vis dėl to tai būtų nutikę, jei aš būčiau taip įsitempusi, pats gyvenimas man buvo tai patvirtinęs, bet aš nebuvau išsekusi, gal net atvirkščiai pilna jėgų. Pasistengiau viską pamiršti, pradėjau galvoti apie pamokas ir tai padėjo, aš pamiršau.
Grįžau namo ir meditavau, vis dar jaučiau, kad kažkas mane stebi, bet po to įtikinau save, kad aš labai patinku šalia gyvenančiam žvirbliui. Pasigaminau vakarienę ir ją suvalgius nusiprausiau ir atsiguliau į lovą.
Nemiegojau visą naktį. Buvau kelis kartus nuėjusi į tuoletą, po to nuėjau į virtuvę ir išgėriau kelias stiklines pieno. Negalėjau nustoti galvoti apie tą vaikiną, kuris pasirodė iš niekur ir dingo į ten pat. Galiausiai sėdau prie stalo ir pradėjau daryti pirmuosius namų darbus.
Pradėjo švisti. Ant stalo buvo penkios tuščios stiklinės, kuriose neseniai buvo pienas. Atrodžiau žiauriai, bet negalėjau nieko pakeisti. Stengiausi atsigauti po šaltu dušu, bet tai nepadėjo... Pasitepiau kremu paakius, kad nesimatytų juodulių. Negalėjau sutvarkyti savo plaukų – jie buvo šlykščiai pasišiaušę. Dėl to aš pakišau galvą po kranu ir po to turėjau juos džiovinti. Vietoj iškilmingų šeštadienio pusryčių pasidariau kelis sumuštinius ir juos suvalgiau.
Viskas, ką buvau padariusi vakar ir pajutusi dingo, lyg su tuo nepažįstamuoju būtų išėjęs ką tik prasidėjęs naujas gyvenimo etapas. Pradėjau spėlioti, kas dabar bus, kas gali man nutikti, kai jo nėra?
Palikus šias mintis kitam kartui išėjau pasivaikščioti, ką anksčiau darydavau labai retai. Vidurdienį, kai pilvas pradėjo protestuoti, kad negavo maisto nuėjau į kavinę. Ten buvo blogiau nei ryte namie. Pirma turėjau ilgai laukti padavėjos, tada atnešė ne tą patiekalą ir galiausiai apsipyliau kava. Taigi, buvo aišku, kad šiandien man nesėkminga diena. Kai jau pradėjo skaudėti ir kojas patraukiau namo. Pasirinkau trumpesnį kelią. Ėjau ten, kur niekada nebuvo jokių chuliganų ar mašinų. Nieko neįvyko. Beeidama šaligatviu pamačiau Rugilę, einančią iš namų. Ji buvo gyvybingesnė nei bet kada. Pamačius mane plačiai nusišypsojo ir paklausė:
- Kaip sekėsi grįžti namo?
- Keistai... - nutęsiau. - Beeidama gatve sutikau vaikiną, kuris pradėjo sakyti, jog jis yra Sokritas iš „ Dievų šviesos“...
- Visada tokių pasitaiko... - užjaučiančiu balsu pasakė ji.
Staiga man pasidarė bloga, pradėjo suktis galva ir linkti keliai.
- Eisve, ar tau viskas gerai? - dar spėjau išgirsti Rugilės balsą ir nualpau.

Šįkart jie visi tolo nuo manęs. Pro mane praėjo tas vaikinas, kurį mačiau gatvėje. Jis į mane žiūrėjo nusivylęs ir kelis kartus papurtė galvą. Jaučiausi taip, kaip jaučiasi žmogus prarandantis viską. Tada pamačiau ilgėjantį šešėlį. Kojų negalėjau judinti, tad pasukau kaklą – už manęs plėtėsi juoda tuštuma. Aš pradėjau juos šaukti ir dar stipriau kviesti Sokritą. Bet jie manęs nebegirdėjo. Pajutau sklindantį šaltį ir ten, kur  rankas paliesdavo tuštuma toje vietoje oda tapdavo nesveikai balta, mano rankos tapo kaip pakaruokliai. Jau nebeturėjau jėgų šauktis jų, tad paskutinį kartą tyliai paprašiau:
- Padėkit man... - ir nugrimzdau į tuštumą...



Aš plūduriavau tamsoje, kai pamačiau šviesos spindulėlį. Visas mano kūnas pradėjo drebėti iš laimės, o mano mintys nebepajėgė atsispirti tam. Aš su didžiausiu malonumu nuplaukiau ten, kur manęs laukė šviesa...
Atsimerkiau, pirmiausia pamačiau išjungtas lempas. Tada mane pasiekė kvapai. Aš juos jau anksčiau buvau užuodusi, bet neprisiminiau kur. Dar pajaučiau keista dilgčiojimą kairėje rankoje. Tada mano akys pamatė gerai pažįstamą veidą – Rugilės veidą.