Tik tą akimirką...

Viskas prasidėjuo tą akimirką, kai miriau. Niekas nesugebėjo manęs nuo to sulaikyti ar apsaugoti. Tiesiog pati pasirinkau savo kelią. Gal daugelis pasakytų, kad tai kvaila, tačiau tai nėra nei kvaila, nei protinga, o tiesiog taip yra.
Žmonijai yra įdiegta manyti, kad mirus tu nukeliausi į dangų arba į pragarą, tačiau tiesa yra ta, kad taip nėra. Visi mirusieji lieka čia – žemėje. Jos niekur nekeliauja, o tiesiog lieka klaidžioti po pasaulį arba gyventi su dar vis gyvais artimaisiais, taip juos šiurpindami tai skraidančiais indais, tai nepaaiškinamais reiškiniais.
Tą akimirką, kai miriau, pakilau iš savo kūno. Mačiau, kaip jį traukia iš vandens ir guldo į lavonmaišį. Nė per žingsnį nesitraukiau nuo jo, net lavoninėje negalėjau jo paleisti. Negyvom akim stebėjau, kai mano tėvai atskubėjo atpažinti kūno. Nejaučiau jiems gailesčio, nes jie jo nebuvo verti. Tai gali stebinti, tačiau mano tėvai buvo alkoholikai apsimetantys aukštuomenės pažibomis. Jiems niekas nebuvo svarbu, tik jie patys, jų statusas visuomenėje ir kad niekas nesužinotu, ką slepia uždarytos jų namų durys. Jiems labiau rūpėjo paslėpti savo neištikimybę vienas kitam nei jų pačių dukra. Todėl neturėjau teisės galėtis savo poelgio. Šaltai stebėjau, kaip vadinama mama, prie lavoninės darbuotojų lieja dirbtinas ašaras, o vos tik jiems išėjus greitai pasitaiso makiažą ir lyg niekur nieko atsisukusi pasako tėvui:
- Tai bent nedėkingą mergiūkštę pagimdžiau. Sugebėjo tik nešlovę mums užtraukti nusižudydama. Tiek metų rengėme ir valgidinome, o ji štai kaip mums atsidėkojo. Nuo šios akimirkos neturiu aš dukters. Greičiau ją užkastume ir viskas bus baigta. Reikia greitai visą tai užglaistyti...
Mačiau tėvo akyse neapykantą, tik nesupratau, kam ji buvo skirta, ar mano negyvam kūnui ar motinai, kuriai jos pačios vaikas buvo tik dar viena puošmena, dar viena detalė sukurianti įliuziją visuomenei.
Po kelių minučių mačiau, kaip tėvai išeina iš patalpos. Motina pati pirma išlekia pro duris net neatsisukdama, tačiau mane nustebino, kai tėvas prie pat durų atsisuko ir paskutinį kartą nužvelgė mano kūną. Mačiau jo akyse sužvilgant tikrą ašarą, tačiau tai truko tik akimirką, nes jis negaišdamas laiko išseka paskui motiną, o aš lieku su savo kūnu ir dar keliais lavonais.
Kitą dieną jau buvo suorganizuotos mano laidotuvės. Mačiau juodą karstą ir jame ramiai gulintį savo kūną. Mačiau, kai lėtai leidžiamas karstas į gilią duobę ir metamos gėlės nepažįstamų žmonių ir lėtai metamas žemes, kurios atsitrenkusios į karstą skleisdavo šiurpu garsą, lyg metamos į nežinią, kol galiausiai duobė pilnai užpildoma. Žmonės lėtai išsiskirsto ir palieka mane vieną su savo kapu. Mačiau kaip lėtai grįžta tėvas. Gražiai padeda ant smėlio kauburio baltą rožę, jo veidu nusirita vienintelė ašara. Jis lėtai priglaudžia pirštus prie savo lūpų ir priliečia antkapį. Tą akimirka manyje užgimsta keista šiluma kuri plečiasi per visą kūną, vedama instinkto lėtai uždedu ant tėvo peties ranką ir jaučiu kaip jis krūptelna. Nustebusi suprantu, kad jis pajautė mano menką prisilietimą, bet jis dar akimirką pažiūri į antkapyje iškaltas raides ir atsistojęs nueina. Daugiau nemačiau nei jo nei ko kito.
Po kelių metų mano kapas tapo užmirštas. Apžėlė žole ir atrodė taip kaip paprasta žemė, tik sąmanom apžėlęs antkapis žymėjo vietą, kurioje ilsėjosi mano užmirštas kūnas.