Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Mano dailūs sapnai paprastai baigiasi happyendu – lieki vienas su gražia mergina, ji tau numauna kelnes, o po akimirkos judu jau septintame danguje. Belieka atsibusti ir išsivalyti patalus.
Deja, ne šį kartą.
Praplešiu akis ir kaipmat suprantu, kad namuose – blogis. Už durų trinksi įsiutusi Bagira, tačiau niekaip nesuprantu, ką ji man bando pasakyti. Dar ne iki galo prabudęs.
- Ką? – vapu.
- Tu mano kiaušus paėmei! – pyksta ji. – Bent vieną kartą nusipirk savo, blia! Ir batų nemėtyk po visą koridorių! Girdi, Cūkas?!

Cūkas – tai aš. Tiksliau, tai mano pravardė. Tikras vardas – Ignas, tačiau juo vadina tik tėvai ir giminės. Dėstytojai mane šaukia pavarde, o draugai ... Jie net nežino mano tikrojo vardo. Pirmame kurse gal ir žinojo, bet vėliau pamiršo. Pravardės valdo...
Bagira – mano bendranuomininkė. Tikras vardas turbūt Eglė, ar Elena – tiksliai neprisimenu. Bet ją visi vadina Bagira, nes, visų pirma, taip jos juodąjame dirže įrašyta. Kažkas panašaus į kovinę pravardę. Nežinau, kokį klubą ji ten lanko – ne mano reikalas.
Šitą butą iškasė Bagiros tėvai – nenorėjo, kad dukrelė universiteto bendrabutyje rūdytų, kur ir pagundos, ir šurmulys ir šiaip blogis. O aš prilipau todėl, kad man pačiam reikėjo kambario, o Bagirai – su kažkuo pasidalinti nuomos mokestį. Negaliu pasakyti, kad esu labai laimingas. Taip, nuoma padori, gyventi galima. Man atiteko svetainė, mergina pasiėmė miegamąjį. Pasiginčyti aš nelabai turėjau progos – ji atsikraustė pirma, susidėliojo savo daiktus, o be to, jos koviniai laimėjimai badė akis vien atsibudus. O dar charakteris – ne iš lengvųjų. Po mėnesio ji išsireikalavo, kad aš rytais sutvarkyčiau visą svetainę taip, kad neliktų mano nakvynės nė ženklo. Nelabai paprieštarausi, kai tave plieniniais pirštais prismeigia prie šaldytuvo ir piktai iškošia visus reikalavimo punktus. Mažas nuomos mokestis daro stebuklus. Antraip jau seniausiai būčiau išnešęs kudašių į bendrabutį. Galiu didžiuodamasis pasakyti, kad ne vienas man per petį plekšnojo, linkėdamas dvasinės stiprybės „su ta ragana“. Nes su ja galima susitarti tik turint polinkių į mazochizmą.

- Cūkas! – trinkteli į duris.
- Ką? – žiovauju.
- Mano draugė ateina šiandien į svečius. Už valandos!
- Kas man darbo? Tegu eina!
- Kelkis, sutvarkyk kambarį ir nešdinkis iš buto!
- Kąąą? – išsižioju pasipiktinęs. – Blia, kas per terorizmas!
- Nenorėk, kad duris vėl išspirčiau! Be to, jau vienuolika...
- Ir šeštadienis! Ar aš negaliu šeštadieniais ilgiau...
- Ne! – nutraukia įsakmus amtelėjimas. – Man jau gana, amen! Kai tu su savo Brazu čia naktimis tūsovkes darot, tai aš tyliu. Dabar būk malonus, atlaisvink man plotą!
- Okėj, tuoj... – murmu nepatenkintas, graibydamas nuo grindų savo trauzus.

Brazas – tai mano draugas. Čia irgi pravardė, nes, dievaži, studentų tarpe vardų visų neįsidėmėsi. O vėliau, kai pripranti, vardai iš viso nebeįdomūs. Turime mes ir Butmaną, ir Beždžionę, bent dvi Katytės mokosi toje pačioje grupėje. Kad būtų lengviau atskirti, mes jas vadiname Katytė X ir Katytė Z. Žavios merginos. Gaila, kad lesbietės. Jų, po teisybei, nė vienas tikras vyras nemėgsta, nes kaip čia dabar – merginos nuostabios, o pakabint neįmanoma...

- Ir kiaušinių dėžutę prašom nupirkti, - primena man Bagira. – Gali iš karto dvi.
- Jo, tu vieną išperėsi... – sukikenu panosėje.
Viena ranka tvarkau kambarį, kita segioju marškinių sagas. Kai pripranti, kambario tvarkymas sutrumpėja iki keliolikos gerai apgalvotų sekundžių. Kartais pagalvoju, kad Bagira man vis dėl to padarė paslaugą - ištreniravo greitai suslapstyti įkalčius.
- Ir ilgai tavo draugė čia sėdės? – pasitikslinu prieš pradingdamas iš buto.
- Tris valandas minimum. Žiūrėk man, Cūkas – parsivilksi anksčiau – pritvosiu.
- Jeigu pritvosi, kas tau pusę nuomos sumokės? – klausiu retoriškai ir tuoj pat nešu kudašių, nes ji kaip reikiant įtūžta.
Sakau – gyva ragana. Kalėdoms nupirksiu jai šluotą...

---

O štai Kasė – angelas spalvotais sparnais. Žinoma, čia irgi pravardė. Tikras vardas – Kristina. Rudus, ilgus plaukus nešioja susipynusi į vieną storą kasą – todėl ir Kasė. Mergina daili, daug besišypsanti, bet su paslaptimi. Visada rengiasi skoningai ir spalvotai, lyg čigonaitė.  Kartais aš tiek įkrentu į jos nuostabaus žydrumo akis, kad imu svajoti, kaip čia greičiau atsikratyti Bagiros su butu ir traukti ieškoti laimės į bendrabutį. Tokios svajonės itin retos, nes joms įgyvendinti reikia kapitalo. O aš net vakarienei ne visada turiu.
Kas be ko – Kasė yra mano svajonių mergina. Kartą kažkokiame tūse ji man tarė vieną žodį ir nusišypsojo. Nepamenu, ką sakė. Nuo tada aš ją ir myliu.
Mudu dažnokai susitinkame po paskaitų – arba biliardo klube, ar tai lauke, ar prie parduotuvės. Dabar mudu kalbamės jau ne po vieną žodį. Kasei patinka mano humoro jausmas, o man patinka, kaip ji juokiasi iš mano pokštų. Tiktai retsykiais mane apima gana keista nuojauta, kad Kasei truputį trūksta kelių varžtelių. Nes kai Brazas, prisijungęs prie kompanijos, irgi lepteli kokį juoką, ji juokiasi dar labiau. O juk visi žino, kad Brazo humoras – tragiškas. Bet tai čia smulkmenos.
Žodžiu, su Kase aš draugauju jau pusantrų metų ir mudu net susitarėme, kad mylime vienas kitą. Aš ją linksminu – ji juokiasi. Nuostabus vienas kito papildymas, ar ne? Kartais mudu susivienijame erotiškame duete biliardo klube ir abu sutartinai pralošiame kam nors. Nes nei aš, nei Kasė nemokame lošti to sumauto biliardo. Esmė netgi ne biliarde. Esmė komandiniame darbe.

Ir kai Bagira mane be jokio gailesčio išspiria į lauką, man belieka paskambinti savo meilei ir paskirti pasimatymą.
- Sveika, Kase, - sakau aš jai.
- Cūkai? Kas yra?
Kasės balsas kažko sunerimęs.
Papasakoju jai apie savo netikėtai atsiradusį laisvą laiką, bet ji kategoriška:
- Sorry, Cūkai, aš niekaip. Ne dabar... Vėliau gal?
- O vėliau – tai kada?
- Na... vėliau. Aš tau gal paskambinsiu.
- Tu kur? – klausausi garsų iš jos telefono. – Gal parke?
- Aš negaliu kalbėti dabar, gerai? Iki, Cūkai.
- Ik... – tesuspėju žagtelėti, kai ryšys išsijungia.

Liūdna, tačiau būna ir tokių dienų. Kai esi vienas, o tavo meilė nieko dėl tavęs negali padaryti. Tada nejučia prisimeni, kad turi dar ir draugą, kuris papjauto katino balsu retsykiais reikalauja sau dėmesio. Ką gi, dabar jam nusišypsos laimė.
- Sveikas, Brazai, - labinuos.
- Chemmmm... ammmm... labas,  - krenkščia į telefoną Brazas.  – Ką yra?
- Tai va, turiu laisvą pusdienį. Sakau, gal nori eiti alaus kartu?
- O tai... – mykia Brazas, - tai kad aš nelabai... Nežinau... Klausyk, Cūkai, aš dabar užimtas, gerai?
- Ką, ir tu?
- Nu jo... Sorry, Cūkai.
- A, tiek to, Brazai, aš kaip nors. Iki kito.
- A jooo... iki.

Po tokio pokalbio mane ima pjauti keistas neramumas, bet tiksliai jo negaliu įvardinti. Labai liūdna, kad du geriausi draugai taip netikėtai dingsta iš mano gyvenimo – ir dar šeštadienį, kuomet man jų labiausiai reikia. Brazas – dar pusė velnio. Bet Kasė? Pravalas...
Kasydamasis klyną kurį laiką suku ratus apie kvartalą. Žmonių maža, dauguma tikriausiai palaimingai miega. Pakeliui netgi sutinku labai pasitreniravusį vaikiną, traukiantį įtartinai pažįstama kryptimi. Kiek pamenu, tokie veisėsi tik Bagiros klube, todėl man nejučia sukyla smalsumas. Nerūpestingai seku žaliūkui iš paskos, kol galutinai įsitikinu – jis traukia į namą, kuriame ir aš gyvenu. Pro stiklinius laiptinės langus aiškiai matau jį, kopiantį į ketvirtą aukštą. Cha, Bagiros „draugė“ – nei pridėsi, nei atimsi. Nusišypsau sau, bet tuojau pat liaujuosi – tokie žmonės skirti kam tik nori, bet ne lengvam pasišaipymui. Tas pacanas tikriausiai net nesuprakaituotų darydamas iš manęs karvašūdį.

Nusiminęs jau ketinu traukti prie upės, bet nejučia prisimenu garsus iš telefono, kuomet kalbėjausi su Kase. Žinau, kur ji yra. Galima nueiti ir pasižiūrėti, kuo užimta mano meilė. Dar netyčia prisireiks jai mano pagalbos, o jeigu ir ne – ką gi. Sekti žmones man patinka. Anksčiau su Brazu šiame mieste dar ne tokiais niekais užsiiminėjome. Kartą sugalvojome girtuoklius, išeinančius iš klubo, apiplėšinėti. Lengvas grobis. Jie vis tiek žemės nuo dangaus neskiria, o jėgų lieka tik už tvoros prisilaikyti. Deja, kažkuriame žygdarbyje supratome, kad ne visi girti yra iš tiesų girti. Kai kurie turi pakankamai jėgų ir smarkumo prilupti du vaikigalius. Nuo to laiko mes nusikalstama veikla nebeužsiminėjome – Brazas gydėsi sulaužytą ranką, o aš išsisukau, nes mano kojos greitos.

Parkas – tai tokia savotiškai apleista miesto vieta. Keli suoliukai palei kelią. Valdžia sutvarko tik kelkraščius ir dar truputį aplink seniausius medžius. Visur kitur – šabakštynai. Netoliese stovi tokia sukežusi Caro Riuriko laikų bažnyčia, kurios varpas taip gailiai suskamba, kad nejučia kyla noras nueiti ir kunigėliui paskutinius studento pinigus atiduoti – kad tik daugiau nebezvanytų. Tik iš jo ir supratau, kur yra mano Kasė.
Vienintelis šios vietos privalumas – čia nesmirda automobilių bezdalais ir valkatų apatiniais. Čia kvepia pavasariu ir...

Sustoju kaip žaibo trenktas, nes prie storo ąžuolo matau du besiglėbesčiuojančius žmogeliukus. Jie dar toli nuo manęs, bet galiu prisiekti – mergina turi su niekuo nesupainiojamą kasą, o jos partneris – baltą Brazo ševeliūrą. Ir tada mane aplanko nušvitimas – tai štai, kas man ramybės nedavė! Brazas nė už ką nesugalvotų man pasakyti „Sorry, Cūkai“. Jis dažniausiai stena „ee... gaila“. Tas posakis – išimtinai Kasės. O jie abu man telefonu vienodai atsiprašė, rupūžės!
Kad galėtų pasilaižyti, išdavikai šūdini...
Mano pirštai nejučia susigniaužia į kumščius, o pasaulis nusidažo raudona spalva. Parke prasideda ruduo, nors ką tik kvepėjo pavasariu. Kojos nejučia neša į priekį vis sparčiau, kol galų gale imu riaumoti kovos šūkį.

Brazas, ką tik ketinęs dar kartą įsisiurbti Kasei į lūpas prancūzišku stiliumi, pakėlė į mane paršo akis ir sukvykė nesavu balsu. Kasė irgi – atsisuko it nutvilkyta, perbalo ir žengė užstoti savo „vienintelio“, kuris ją jau buvo palikęs užnugaryje.
Nutrenkiau zarazą iš kelio nesustodamas. Myniau Brazui iš paskos kaip koks japoniškas traukinys ant magnetinių pagalvių. O jis, savo nelaimei, buvo tik garvežys iš filmų apie Harį Poterį.
Iš tiesų Brazas negalėjo pasigirti eikliomis kojomis. Jis turėjo šiek tiek antsvorio, o bėgdamas labai greitai uždusdavo. Netgi persekiojamas girto klubo lankytojo, jis pasidavė už pusantro kvartalo – sustojo, iškėlė rankas ir laukė, kol apiplėštas klientas vieną iš jų sulaužys.
Bet dabar jis lėkė nesustodamas. Tikriausiai suprato, kad už nuviliotą paną lengvatų nebus.
- Cūkai, pasigailėk! – žviegė jis, švaistydamas savo jėgas, kurių ir taip ne per daugiausiai turėjo.
- Aš tave nors iki pasaulio krašto bėgom vysiuos, padla tu! – kriokiau jam iš paskos. – Stok gražiuoju!
- Nemuši?!
- Aš tave, blia, visą popietę daužysiu, išgama tu neraliuotas!

Galop jis užkliuvo už šaknies ir nusirito šabakštynais, laužydamas pernykštes šakas. Užvirtau ant jo ir mudu kaip reikiant susikibome. Jis kad užkrioks nesavu balsu, tipo „gelbėkit, skerdžia“. Aš jau nieko nebeprisimenu – tik žinau, kad tuo momentu ketinau iš jo padaryti karbonadą.
Bet čia iš paskos atlėkė Kasė ir iš visų jėgų ėmė tvatyti mane, liepdama tučtuojau liautis. Lioviausi, bet ne iš karto. Visgi mušti geriausią draugą – smagumas neišpasakytas.

- Beproti tu, nešdinkis nuo mano Kęsto! – įpykusi pareiškė Kasė, kai aš nulipau nuo Brazo.
- Nuo ko?... – nesupratau.
- Tai jau savo draugo vardo nežinai? Šaunu!
- Koks jis man draugas, blia, išgama kažkoks! Ir tu… tu karve, kaip tu galėjai?!
- O ką man liko daryti? – užklykė Kasė. – Tu amžinai su savo bajeriais, tik juos ir temoki, blia... O va Kęstukas ne tik juokinti sugeba – jis bent jau žino, kaip merginą patenkinti lovoje! Tu ką manai, aš vien tavo bajeriais gyva būsiu?!

To man jau buvo per daug. Numojau į juos abu ir nukurnėjau savo keliais, mirtinai įsižeidęs, supykęs ant viso pasaulio. Kryžkelėje apkaukiau niekuo dėtą bobutę – visgi galvoje buvo tokia sumaištis... Dar užteko proto žvilgtelėti į laikrodį prieš parsirandant į butą. Man skubiai reikėjo keturių sienų išsižliumbti ir išlakti dešimt litrų alaus. Norėjau atsitverti spygliuota tvora nuo viso pasaulio ir kiauto viduje pasistatyti tvirtovę.
Trečią valandą įvirtau į butą. Batai buvo išmėtyti, visos durys, išskyrus laukujes – praviros. Bagira tvarka ne itin rūpinosi, nors mane dresiravo puikiai. Atsilygindamas jai tuo pačiu, nusimoviau batą ir tėškiau jį į sieną. Kitą jau norėjau sviesti į vonią, bet tada pastebėjau, kad į mane žiūri dvi poros akių.
Bagiros lovoje, miegamajame, gulėjo jau matytas imtyninininkas iš x muštynių klubo – nuogas ir niekuo neprisidengęs. Ant jo raita sėdėjo Bagira – tokia pat nuoga, sustingusi iš netikėtumo. Per tą sekundės dalį aš labiausiai dėmesį atkreipiau į du dalykus – į atleto kiaušus, styrančius Bagirai po užpakaliu, ir į merginos kūną, kuris pasirodė beesantis puikiai ištreniruotas.
- Jėzau Kristau aukštielninkas! – surikau, pasislėpdamas už sienos. – Duris užsidarytumėt, blia! ...
- Cūkas, žinai, kiek valandų?! – suklykė ant manęs atsitokėjusi Bagira.
- Po trijų dešimt! Tavo budilnikas nesąmones rodo! – atsiliepiau ir smukau į svetainę, paskui save užtrenkdamas duris.
- Oi blia... – pasigirdo iš kito kambario. – Egle, ką darom?
- Nu pamatė – didelio čia daikto, - atsiliepė Eglė/Bagira. – Nekreipk dėmesio, Roli, tęsiam...
- Nebegaliu aš, viskas... Nebestovi man. Sugadino.
- Prisiekiu, Roli, aš jam dantis išmušiu!
- Už ką? Už neveikiantį laikrodį? Eik tu...
- Rimtai, pamatys tas rupūžė...
- Nusiramink, Eglut, mes kitą kartą padarysim. Gal pas mane?
- Tai kad tu su mama gyveni.
- Mano mama priekurtė. Kai miega, jos nė pats Halkas neprižadintų.

Pusę valandos jie ten vienas kitam serenadas suokė, kol galų gale Rolis išsidangino iš buto. Per tą laiką aš spėjau savo nelaimę apraudoti. O tada durys kraupiai sudrebėjo po įtūžusios Bagiros pirštais. Aš į ją net nepažvelgiau.
- Tau amen, Cūkai, supratai?!
Audra judėjo į mane neišvengiamai plačiu frontu, bet man kažkaip buvo dzin. Buvau tik aš ir mano didelė nelaimė. Bagira, palyginus su ja, atrodė tik menkas nesusipratimas. Galbūt kažkuria sąmonės dalimi ir supratau, kad tuoj sutratės mano sprandas jos delnuose, kad skrisiu per kambarį kaip niekas pas kažką. Tačiau laikas ėjo, aš bukai spoksojau į juodą televizoriaus ekraną, o bute staiga pasidarė tylu.
- Cūkai... kas nutiko? – paklausė Bagira keistai švelniu, susirūpinusiu balsu.
- Nieko.
- Tu matei, kaip atrodai? Ką pasidarei?
Nenorom žvilgtelėjau į ją ir pamačiau, kad pati Bagira kažko išsigandusi, kažką TOKIO išvydusi mano veide. Tikriausiai išdavystė iš tiesų yra košmariškai baisi, kad paveikė net tokią raganą.
- Cūkai... – ji pamojavo delnu man prieš akis. – Tu gyvas? Ei, Ignai...
Jinai, pasirodo, net mano tikrą vardą žinojo.
- Išeik...
- Durnas tu, ar ką? Pažiūrėk į veidrodį! Kažką nužudei? Ką padarei, sakyk greičiau!
Ji aiškiai neketino atstoti, o aš neturėjau jokio noro pasakoti. Tačiau dar labiau nesinorėjo klausytis jos įkyrių klausimų, todėl papasakojau apie Brazą su Kase, besilaižančius parke. Bagira žinojo, kas per vienas yra Brazas, o štai apie Kasę teko paporinti daugiau, kol prieš jos akis atsivėrė didelis išdavystės paveikslas su gaudynėmis ir snukiamušiu.

- Taip jam ir reikėjo! – iškošė pasipiktinusi Bagira. Tada ji atsisėdo šalia ir (kas baisiausia), netgi palietė mane, ketindama paguosti. Bet aš tada užrikau ant jos nesavu balsu ir pasiunčiau už jūrų marių. Stebuklas – išsigandusi Bagira dingo iš kambario, o aš likau vienas su savo nelaime.

---

Dabar galiu pasakyti tiksliai – išdavystė atima mažų mažiausiai penkias gyvenimo dienas.
Pirmosiomis dienomis aš tik gulėjau ant sofos ir žiūrėjau į vieną tašką. Nenorėjau nei valgyti, nei gerti. Deja, turėjau bendranuomininkę, kuri manė kitaip. Nesulaukusi manęs pakankamai ilgai, ji ryžosi sutrukdyti mano vienatvę - kad sugirdytų pusantro litro vandens ir dar tiek pat kefyro. Priešinausi, bet ji buvo stipresnė.
Trečią dieną pajutau nenusakomą alkį ir pats įšliaužiau į virtuvę. Pasidariau sumuštinį ir vėl nulindau. Dabar ant sofos prigulti nebetraukė. Ėmiau lošti su savimi šachmatais. Deja, nepavyko nei nugalėti, nei pralaimėti.
Ketvirtą ir penktą dienomis tiesiog bukai spoksojau į televizorių – žiūrėjau viską iš eilės – nuo panoramos iki visiškai tupų meksikietiškų serialų. Net reklamų nė vienos nepraleidau.

Per visą tą laiką mano telefonas nė sykio neskambtelėjo. Nei Kasė, Nei Brazas neketino su manimi pasikalbėti, o tai buvo tas pats, kas išsiskyrimas amžiams. Aš labai norėjau išmokti negalvoti apie juos abu. Arba galvoti apie juos, kaip apie sudžiūvusį karvašūdį – t. y. – minimaliai.

Deja, šeštos dienos ryte mano meditacijas nutraukė ne kas kitas – pati Bagira. 
Atsibudau aš labai anksti – ilgai miegoti ir nebuvo įmanoma, kuomet sapnuose kartojosi tas pats per tą patį – aš mušu pagaliu Brazą, o tuo metu Kasė jam čiulpia. Ir kiek bemuščiau – abu laimingi, nors tu ką. Todėl jau šeštą valandą ieškodavau veikiančių kanalų, kad kuo greičiau pamiršiau tuos vaizdelius.
Būtent tada Bagira ir atslinko, vilkėdama vien naktinius. Parvertė mane ant sofos, apžergė ir nusimetė rūbą. O tada nutraukė man kelnes ir aš supratau du dalykus – jos makštis yra maloniai drėgna ir šilta, o krūtys ir pilvas – malonūs liesti.
Tas netikėtas suartėjimas truko neilgai, bet mane labiausiai apstulbino jos neišpasakytas švelnumas – tarsi kas būtų permainęs raganą. Po tokio rytmečio aš staiga pasijutau kažkaip... geriau. Aišku, Bagira po visko patyliukais išslinko į savo kambarį, tačiau vėliau, kuomet blaivia galva pasirodžiau virtuvėje, vėl buvo keistai švelni ir rami.
Tik daug vėliau sužinojau, kas pasidarė Bagirai – ji turėjo polinkį įsimylėti tuos, kuriems reikėjo kokios nors pagalbos. Žodžiu, mamytės sindromas. Ir gana stiprus. Visi jos romanai buvo tuo paremti – kuo nelamingesnis vaikinas, tuo jinai karščiau jį myli.
Man iš viso to buvo gerai tik viena – mintys apie išdavystę nyko milžinišku greičiu. Tos pačios dienos vakare Bagira susipyko su Rolandu – savo vaikinu iš klubo ir rimtai ėmėsi naujos draugystės su manimi. Ir tą patį vakarą mudu jau dulkinomės kaip reikiant, su visais pribumbasais. Turėjau progą išbandyti bent tris būdus, vienas man ne itin patiko.
Blogybių visgi buvo daugiau nei pliusų. Pirma – aš jos visgi nemylėjau. Žinoma, seksas buvo nuostabus, bet kuo toliau, tuo labiau ryškėjo Bagiros psichologiniai ypatumai. Ji buvo greita pereiti nuo vieno kraštutinumo prie kito. Čia meili ir švelni, o ten – žiežula bei kaulalaužė terminatorė.
Negana to, Rolandas netruko perprasti, su kuo susikukavo jo meilė. Sutikęs mane gatvėje, jis nelauktai pasiuto ir puolė mane vytis. Jis buvo stiprus kaip velnias, o aš turėjau greitas kojas. Žinoma, sprukau nuo jo kiek kojos nešė. Kelis kartus lenktyniavome per keturis ar net penkis kvartalus, kol galop jis liovėsi atvirai man grąsinti ir ėmė tykoti už kampų, kad galėtų nutverti paslapčia. Turbūt suprantate, kad gyvenimo tai nepataisė.
Be to, dar buvo Brazas su Kase. Merginą aš dar sugebėjau iškęsti auditorijoje, o štai išvydęs Brazą nesusivaldydavau – jis sprukdavo kaip kiškis, o aš – iš paskos. Sakau „kaip kiškis“, nes tai tiksliausiai atitiko Brazo bėgimo manierą. Supratęs, kad nuo manęs nepaspruks, jis imdavo mėtytis į šalis – kaip kiškis. Taip jį gaudyti buvo gana varginantis užsiėmimas, todėl ilgainiui mečiau.

O vėliau mudu su Bagira išsiskyrėme. Praėjo bene pusmetis, kol ji surado kitą, nelaimingesnį už mane. Iki to laiko sekso terapija mane visai tenkino. Po išsiskyrimo susidraugavau su Britva – ji tame pačiame universitete matematiką studijavo. Vėlgi – kaip ir su Kase – ją užbūrė mano humoro jausmas. Tiktai menkas skirtumas – aš ją į lovą nusitempiau jau po dviejų mėnesių. Išdavystė visgi paliko manyje pėdsakus, ir ačiū Dievui.
Dabar mudu su Britva vedę. Vaikų dar neturime, bet ji jau jaučiasi truputį nėščia.

Brazas apsiženyjo su Kase ne už ilgo. Jie vaikų tuo labiau neturi – taip jiems ir reikia. Girdėjau, Kasė skundžiasi siaubingu Brazo humoro jausmu ir vis didėjančiu antsvoriu.

Bagira... na, šita undinė tai mane iki šiol stebina. Ji jau gal tuziną kavalierių pakeitė po mūsų išsiskyrimo. Kai sutinku mieste, vis padejuoja, kad neranda sau tokio kuris tiktų ilgam. Ir aš ją suprantu – nėra juk tokio idealaus nelaimėlio, kuriam NUOLAT nesisektų.
Visiems kada nors pasiseka.
2011-06-10 14:19
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-18 18:13
Prosto moluno
Tikęs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-20 14:03
Lengvai
ou jes, visai gerai susiskaitė, be jokių galvos laužimų ar pan.=]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-14 14:04
pilkė_
Vienas ypatinas neteisingai pasakė - ne atspausdinu, o antspauduoju.
Neblogas tekstukas, nors, taip, trūksta kažkokios siužetui kažkokios ašies, aplink kurią viskas suktųsi. O čia net ne gyvenimo istorija, veikiau gyvenimo nuotrupos. Bet parašyta gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-12 21:32
sesė_mėta
O man patiko. Lengvai, linksmai parašyta. Įtraukia, įdomu skaityti. Aišku, kaip ir Aurimaz galėčiau prisikabinti prie temos, man irgi labiau patinka kokios kitokios, bet jei norisi rašyt apie tai, rašykit, gerai gaunasi :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-11 09:38
Singapūras
Tavo komentaras irgi beveik niekas. Komentaro formos, galima paskaityti, galima suprasti... Bet niekas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-10 22:19
Aurimaz
Kaip ten kažkokia ypata sako - "atspausdinu letena".

Toks juokingas pasakojimas, tiesa, kažkoks... apie nieką. Na, apie meilę, seksą ir išdavystę. Šiais laikais tai tas pats, kas apie nieką. Bet tęsk, bent įdomiai skaitosi tas "niekas".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą