Iš didelės nostalgijos

Kai tyloje ištirpsta mintys,
regiu Tave, mielasis.
Išblyškusią ir trapią viltį,
man teikia atvaizdas Tavasis.

Bet aš kartoju jam: išnyk, išnyk!
Paveiksle, nelabasis!
Prašau, maldauju, bent šįsyk,
išgirsk mane, piktasis.

Nenoriu tavo veido, nei delnų,
nei kvapo, nei prisilietimų.
O Dieve, duok man dar dienų,
išsivaduoti iš prisiminimų...

Dieve, duok man gyvenimus kelis,
o gal net visą amžinybę,
kad atstatyčiau tas svajų pilis,
kurios nugrimzdo į nežinomybę.