Ant ledo

Visas ištisas mano gyvenimas kaip ėjimas per užšalusį ežerą. Didelį ežerą. Prieš kiekvieną žingsnį bijau, o po to kaskart iš savęs šaipausi. Ir galop pamatau, kad aš vis dar ne prie kranto. Tada einu toliau. Vėl su baime, ir vėl su pagiežingom mintim.  Kartas nuo karto įlūžtu, tada išbrendu, ilgai (kaip katė žaizdas) laižausi nuo kūno vandenį ledinį. Ir einu einu einu... toliau. Kol pamatau žveją. Žvejys mane pamato, o aš jį, tada  einu prie jo su viltim, kad jis duos man maisto, ant ledo būnu tokia alkana, kad net neapdorotą žuvį suvalgyti galiu, bet maisto man neduoda. Kartais net nuveja nuo savo eketės. Taigi, kaip ir gyvenime, dažnai lieku nieko nepešusi. Visada noriu, bet niekada negaunu. Povaliui, gyvendama toliau pradedu praeidinėti žvejus, nustoju valgyti. Galop paskutinį sykį paprasčiausiai nebeišneriu įlūžusi ir žvejai manęs nepasigenda.