Prisikėlimo kančios sielai

Įkrito rožės žiedlapis
į mano vyno taurę,
O kraujas
išsiliejo ant
bažnyčios stogo.

Altoriuje palaimintam
kažkas uždarė sniegą
O ant pilkosios
katedros viršaus

Jie pakabino miegą.

Tu nežinai kas jie,
bet jie tave pažįsta,
tamsioj nakty
su tavim ilsis
ir ryja atgarsius
nuo tavo lūpų
kai alsuoji.

O kai
bandai judėt
jie siūlo tau
nuodų iš
požemių tamsiųjų.

Išeis tos galios
tau ne mirus,
o vos pakibus
ant didžiulio bokšto.

Pabirs danguj
tik pelenai
iš tavo rūsio,
palėpėje slėpti
kaip lobiai nykūs.

Tu prisikelsi
ašarai išnykus,
o dingsi
atkeliavus tamsai.

Iš požemių didingų
kris lede užšalus
tavo siela,
o tu
pasmerksi ją lindėti
žieduose kvapnių,
nemindomų
purienų...




P.S: Skiriu žmogui, kurio jau nėra tarp mūsų ir, kuris pirmas skaitė šį eilių.