Padrikai apie visumą ir nieką

Kaip jauties, kai gyvenimas - plaukas
Įsitvėręs žiemotų pleiskanų, rodos,
Lavina nusiris link galiuko?

--------------------------------

Ir tas toks išplėšytas vargeta
Ištiestom į šonus rankomis
Geria paskutinį savasties stikliuką

-------------------------------

Dar tie vingiai kas rytą iš naujo
Rėžia vagą rankų vidinėje pusėje
Kur tas dugnas upės besaikės?,

Išsižioja į dangų vandeniu -
paprastai už visus pasimeldžia.

-------------------------------

Taip ir pats skruzdėlyno Dievas
Pila druską i maną ir mirą
Ir nesistebi niekas ir niekuo

Čia tik gimsta ir miršta, kas gyvas.