Neistorija ( 2. Jis ateina iš Ten 2/2)

Prisipažinsiu, man buvo įdomu, ką ji parodys, bet pamačius jos “gabumą“ nusivyliau. Austėja aukštai virš savo galvos pakėlė populiaraus žurnalo naujausią numerį. Jo viršelyje buvo jos nuotrauka. Iš minios pasigirdo sveikinimai. Tačiau ši Austėjos savybė buvo visiems žinoma. Ji dažnai, ypač praėjusiais metais gyrėsi, kad reklamavo naują drabužių kolekciją vienoje reklamoje. Ne labai supratau, juk ji pati sakė – „... Kuri labiau nustebins... “, o gal ji ne taip suformulavo sakinį, jos bėda ir mačiau, kad daugelis žiūrovų tai suprato.
- Na, Skunke, ką tu parodysi? - nusišypsojo netikra šypsena ji.
- Nori, Austėja, aš išduosiu vieną tau savo paslapčių? - nusišypsojau jai taip pat saldžiai.
- Kad tu praėjusiais metais per kiekvieną kontrolinį turėjai špargalkę? Aš tai žinau.
Minioje pasigirdo tylūs nuostabos šūksniai, taškas man... Nusišypsojau ir pasakiau jai:
- Ne, ne tai.
- Tai pirmyn, - Austėja sukryžiavo rankas prie krutinės.
- Praėjusiems metams besibaigiant lankiausi pas vieną būrėją kelių patarimų ir juos gavusi paprašiau, kad mane ko nors pamokytų. Ji mane išmokino iš aplinkinių žmonių supančių ženklų suprasti ir atskleisti jų paslaptis...
- Tai tik įrodo, Skunke, kokia tu pamišusi, jei tiki tokiais dalykais, - nusispjovė Austėja.
- Tuomet leisk pabandyti atskleisti tavo paslaptis, - mačiau, kaip ji sudrebėjo, aš būčiau pasielgusi taip pat, jei ką nors slėpčiau nuo kitų.
- Pirmyn. Vis tiek tau nieko neišeis, - ji nenorėjo pasirodyti išsigandusi prieš savo draugus.
Nuraminau savyje kylančius vaikiškus jausmus ir susikaupiau ties savo priešininke. Stebėjau ją kelias minutes, iš tiesų visi atsakymai buvo tiesiai prieš akis. Man iškart jos šiek tiek pagailo:
- Tu vakar verkei, nes matyti, jog su pudra bandyta užslėpti juodus paakius. Tavo akys dar šiek tiek raudonos, rodos praėjusią naktį verkei. Ei, ar po tavo kairiąja akimi nėra mėlynės? - ji suakmenėjo. - Tavo tėvas tave mušė, ar ne? Tavo nuotrauka, ta ant titulinio, manau, kad sumokėjai leidėjams už ją, o pinigus pavogei iš tėvo ir manei, jog jis nepastebės kelių dingusių šimto litų banknotų. Aiškiai matyti, kad fotografui nebuvo smagu tave fotografuoti, jis tai darė tik dėl pinigų, iš nuotraukos kokybės matyti...
- Tu mane sekei! - sušuko ji ir išsidavė, kad visa tai buvo tiesa. - Tu šnipinėjai mane! - ji dar nesuprato savo klaidos.
Pasigirdo pasišlykštėjimo balsai, o vėliau ir plojimai skirti man. Aš laimėjau. Taigi, dabar būsiu garsioji Austėjos ir Mikio pažemintoja...
... Namo grįžau jausdamąsi puikiai. Negalvojau, kad per dieną galėjau visiškai pakeisti savo gyvenimą. Manau, kad Mikis ir Austėja daugiau neišsišoks, kai aš būsiu šalia, o Rugilė pradės viską iš naujo, tik be Austės. Buvau laiminga dėl to, kas įvyko šiandien. Likusi dienos dalis praėjo labai greitai. Prieš einant miegoti prisiminiau vieną dalyką, kuris man sukėlė šypsena. Pakeičiau žadintuvo laiką ir užmigau.
Miegojau ramiai, manęs nekamavo košmarai ir aplinkiniai garsai. Žadintuvui suskambėjus žvaliai išlipau iš lovos ir nuėjau praustis. Lyg man pritardamas lauke sučiulbėjo žvirblis, buvo taikus rytas.
Mokykloje buvo viskas kitaip. Dingus Austėjos ir Mikio autoritetams klasė tapo daug geresnė. Rugilė prieš visą klasę pasakė, kad daugiau ji nebus klasės gražuolės tarnaitė ir pradėjo bendrauti su kitais niekieno nevaržoma ir greitai įsigijo draugų, gaila, kad Austėja neatėjo į mokyklą. Įėjus mokytojui Rugilė man smagiai mirktelėjo.
Per vieną dieną, kaip ir tikėjausi, tapau mokyklos įžymybę. Visi norėjo su manimi bendrauti, fotografuotis, klausinėjo, kaip naudojau špargalkes mokytojų nesugautai ir kvietė valgykloje prie stalų. Aš pakilau virš debesų. Taip praėjo ketvirtoji mokslų diena ir tiesą pasakius pamiršau visus kažkada buvusius rūpesčius.
Penktadienį mokyklos taryba net norėjo surengti diskoteką dėl manęs, ir dėl kaip kurių mokinių nepasitenkinimų, kad nėra diskotekų. Tačiau visam tam pritrūko laiko, tad aš pasakiau, jog galėsime surengti ją kitą penktadienį.
Iš mokyklos išėjau kartu su Rugile. Pasirodo, ji yra tokia pat  šauni bendraklasė, kaip ir anksčiau, nesigailėjau to, ką buvau pasakiusi. Galbūt mes ir vėl galėsime būti neišskiriamos draugės. Greitai atsisveikinome, nes mūsų namai buvo skirtingose pusėse. Ėjau šaligatviu, kai pamačiau gatvę bandantį praeiti senolį. Jis buvo apsirengęs praėjusio dešimtmečio rūbais ir jį jie tik sendino. Nežinau, kodėl, gal dėl pakilėtos nuotaikos nusprendžiau jam padėti. Tačiau man einant link jo jis pats mane pakvietė:
- Ar gali jaunuolė pervesti mane per gatvę? - jis stipriai suėmė mano ranką.
Nuo jo šiek tiek ėjo alkoholio kvapas. Iš kart pasigailėjau užsinorėjusi jam padėti. Pasakiau:
- Žinoma, - negalėjau atsisakyti, nes jis stipriai spaudė man ranką.
Pervedžiau jį per gatvę ir norėjau eiti, bet jis tvirtai dar laikė mano ranką. Tada pamačiau, kad jo ranka laikanti manąją yra pūliuota, išsigandau.
- Jau galite paleisti mano ranką, pone. Mes jau perėjome gatvę, - stengdamasi susitvardyti pasakiau jam.
Jis nusišypsojo ir prikišo savo veidą prie manojo, pamačiau, kad jis yra žiauriai apdegintas.
- Negi manęs neatpažįsti? - paklausė jis. Jo akys šypsojosi kaip jauno žmogaus.
- Paleiskite mane! - sušukau ir ištrūkau iš jo rankos.
„Jis išprotėjęs kaip tie psichologai“- pamaniau ir nuščiūvau. Tada dar kartą apžiūrėjau senį nuo galvos iki kojų.
- Iš tavo veido suprantu, kad mane atpažinai, - pasakė jis. - Aš Sokritas.
Jis paėmė apsiausto skverną ir išmetė visą savo paltą į orą. Kai mano akys grįžo prie jo dar labiau išplėčiau akis. Vietoj senio stovėjo jaunas vaikinas, apsirengęs savito stiliaus drabužius, senio nebuvo nė kvapo.
- Jie tau sakė, kad aš ateisiu, ar ne? - pakreipė galvą jis.