Trupiniai ir minutėlei sudėti stiklai ant baro.
Ši barmenė kaip vakar kaip visada ir šiandien supila man
likučius iš pustuštės šaltos degtinės vazos ir pakyla
man primindama vairuotoją praplikusiu pakaušiu
kuris pagarsino melodiją su paryžietiškais akcentais
ir užniūniavęs nešė pats save į tuos šaligatvius kuriais nė karto nėjo –
taip ir ši barmenė
ji nuolat skuba ir pradingsta lyg lietus skystam paviršiuj
ratilais aplinkui ir aplinkui išsilieja
tarpais trupinius nuimdama nuo stalo
ir Dieve koks absurdas – baras tuščias tuščias
o mums seniai nebėra vietos.
Ir aš susigūžęs laužau kaklą kad nebegalėčiau pasisukti ten į šoną
kur ji nuėmus žiedus mėto savo šypsenų granatas
ir jeigu tai pavydas tai ateik, pripildyk mano vazą
nes čia jau švilpia vėjai trupinius sunešdami nuo baro
ir mano ta kvaila grimasa kai aš tiek noriu pasakyti bet sustoju
ir ji sugavus ją nutyla lyg ką reikšmingo prisiminus
man supila į stiklą daug daugiau nei turi
ir viskas dūžta ir pažyra trupiniais lyg seni trumpametražiai kadrai
aš žvelgiu ne per akis – per aštrią prizmę
ir kaip vakar visada ir šiandien man ant nugaros
tu sukryžiuoji savo kojas ir šnabždi šnabždi...
Tik negirdžiu nes traukiuosi atatupstas
susibadau padus į trupinius ant žemės -
per daug jų čia ir svetimų tokių kurių aš pats nepalikau
gal dar ateisiu kai išvalysi juos visus – ne tik nuo baro
tik gal kažko tuomet jau neberasim
nes nebe taip
nes ne tie patys.