Be pavadinimo

Sveiki norėčiau prisistatyti – aš Marius. Bent jau kadaise toks buvo mano vardas. O dabar...
Bet noriu pradėti savo pasakojimą iš pradžių.
  Pamenu savo paskutiniają dieną. Ji buvo saulėta, šilta ir alsavo tokia ramybe ir džiaugsmu, kad  tiesiog skriste skridau namo. O buvo taip džiūgauti dėl ko. Juk šiandien buvau paaukštintas darbe, turėjau mylinčią žmoną ir du mažamečius vaikus. Tai štai man užsisvajojus kur aš išleisu savo premiją nepastebėjau į mane lekiančios mašinos. Ir staiga viskas sustojo. Pajutau smūgį, girdėjau lūžtančių kaulų traškesį. Tačiau skausmo nejutau, tik labai keistą jausmą, tarsi prarastum dalelę saves. Jaučiausi taip tarsi krutinėje kaškas spurdėtu, norėdamas ištrūkti iš šio sumaitoto kūno. Akis aptraukė raudona migla, girėjau mane apspitusių žmonių riksmus, o vėliau ir medikų. Galiausiai viskas nutilo, atėjo tamsa...
  Aš atgavau samonę. Maniau jog guliu ligoninėjės palatoje, tačiau kai atmerkiau akis išvydau jog esu toli gražu ne ligoninėje, o kaškokioiame kambaryje su daugybe durų ir lova viduryje, bei dideliu, išpuoštu raižiniais stalu. Atsikėliau. Apsidairiau. Keista tačiau aš visiškai nesijaudinau, jaučiausi apsoliučiai ramus. Priėjau prie stalo. Ant jo gulėjo didelis pergamento lapas. Na žinoma aš jį perskaičiau. Viso teksto nepasakosiu, bet pagrindinė mintis buvo ta – žmogau ar kas bebūtum tu numirei ir patekai į „gyvenimų tarpą“, dabar tau reikia pasirinkti vienas iš tų durų. Už jų tavo būsimas gyvenimas, likimas. Apsidairiau ir mano dėmesį patraukė mažos, supuvusių lentų durys. Nežinau kaip tai apibudinti tą jausmą, kai žinai jog privalai eiti pro tas duris. Priėjau aš prie tų durų. Ir jos atsivėrė, - jų buvo akinanti šviesa, netgi pasakyčiau, kad netgi savotiškai tiršta. Na atrodė, kad ją gali paliesti. Žengiau į šviesą...
  Atsipeikėjau pajutęs jog mane kaškas sūpuoja. Atmerkiau akis ir išvydau prieš save jauną, gražią moterį gaulinčią ant šieno. Ji tarė:
- O jau pabudai mažuti. Aš jau apsisprendžiau tave pavadinsiu – Jėzumi.
  Dabar suvokiau kas vyksta ir pravirkau iš baimės. Žinodamas kas manes laukia.
  Na turbūt supratot kuo aš tapau. Labai tingiu pasakoti visa savo istoriją. Jei idomu tai galite paskaityti ją biblijje. Tik perspėju ten viskas labai perdėta. Ir viena esminė klaida. Aš nemiriau ir Dievas manes nepaėmė pas save. Aš vis dar kenčiu už jūsų nuodėmes. Tiesa sakant ir jūsų vadinamas šėtonas kenčia. Tik, kad jis visus skausmus po truputį išdaliną toms nelaimingoms vėlėms kurios patenka pas jį. Kaip aš gailiuosi, kad nesutikau su jo pasiūlymu. Tereikėjo jam pasakyti kuo aš buvau praeitam gyvenime. Bet kažkodėl aš susilaikiau, įtariau kažką negera.
  Tad, jei sutiksite gatvėje besiraitanti iš skausmo vyra ilgais, juodais plaukais. Nieko blogo nedarykite, nes dar ir dabar purto nuo minties ką su manim išdarinėjo tos dvi prostitutės autobusų stoties tualete.