Neistorija ( 1. Pradžia)

„ Orėja dar nebuvo deivė, pirmiausia ji turėjo praeiti pro Juos, o Jie ne iš tų, kurie praleidžia visus... “

Manęs nebuvo toje absurdiškoje šventėje, vis tiek pamokų tvarkaraštį jau žinojau. Šiais metais pasisekė iš gerosios pusės, nes antroji diena yra pirmadienis. Ėjau ten neskubėdama, nes žinojau, jog atidarius duris pamatysiu tik kelis protingus veidus. Jau mokyklos vestibiulyje girdėjosi mano klasiokų balsai. Netrukus įėjau į klasę ir tyliai pasisveikinusi nuėjau į klasės galą. Išgirdau tai, ką jau žinojau išgirsianti:
- Merginos, aš kai ką atsinešiau! - Štai prakalbo klasės gražuolė Austėja.
-  Leisk spėsiu, kažkas, ko dar niekas neturi, - tuojau atsiliepė gražuolės tarnaitė Rugilė.
- Dar šilta, Bevardės Skun „ Dievų šviesos“ trečia dalis!
- Ir vėl ta Skun. Suprasčiau, jei ji būtų koks modelis, bet ji tik rašytoja, - pakomentavo šalia manęs sėdintis Mikis.
Iš tiesų niekas mano klasėje nežino mano, kaip Bevardės Skun tapatybės. Šį antrąjį vardą sugalvojau rašydama pirmąjį juodraštį. Tada mąsčiau kaip Bazilinas – vienas mano knygos veikėjas:

„... Kiekvienas daiktas turi savo vardą, bet aš jo nenoriu turėti. “

Taigi pasivadinau Bevarde. Pavardė Skun kilo iš mano pradinių klasių pravardės. Nuo pat pirmos dienos jie vadino mane Skunke, nežinau, kodėl, galbūt todėl, kad per rugsėjo pirmąją labai garsiai išleidau orą? Todėl aš nemėgstu pirmosios mokslų dienos. O gal būt ši pravardė dėl mano plaukų, nes jie buvo juodi kaip anglis. Štai tokia trumpa istorija.
- Tik nesakyk, kad ji tau nepatinka, Miki. Juk pats praėjusiais metais negalėjai atsitraukti nuo antrosios dalies, - tuojau jį užsipuolė Austėja.
- Aš tik bandžiau įžiūrėti tai, kas jus taip domina! - bandė gintis jis.
- Liaukitės! - į klasę įžengė klasės “Valdovas“, pats kiečiausias vaikinas visoje mokykloje, bet man taip neatrodė. - Manau, kad pirmas perskaitys šią knygą būtent aš, duok ją man.
Neslėpsiu dar vieno dalyko, visi mano klasiokai dievina „ Dievų šviesą“. Jau po kelių minučių mano parašyta istorija gulėjo ant Vilio stalo.
Nuskambėjus skambučiui visi grįžo į savo vietas. Šiais metais ir vėl jokio naujoko. Mokytojui įėjus prasidėjo pamoka. Ji kaip ir kitos buvo nuobodžios ir paprastos. Atėjus klasės valandėlei nesitikėjau, kad be klasiokų drausminimo dar apie ką nors bus kalbama, tačiau klydau.
-... Todėl neverskite manęs gailėtis, jog pasilikau jūsų auklėtoju.
- Ačiū už paskaitą, ei chebra, einam į kiną! - stojosi Mikis.
- Ne, sėskis į vietą, yra dar vienas neaptartas dalykas, - sustabdė jį auklėtojas. - Rytoj vyks įvairių mokyklos mokinių psichologinė apžiūra. Iš klasės vienas ar du mokiniai turėtų ten nueiti.
- Tegu eina Skunkė, - kaip viena pasakė Austėja su Rugile. - tegul tie žmonės pamato, kad mūsų mokykloje mokosi kažkokia nesveika tylenė.
- Liaukitės tyčiotis arba teks bendrauti su mokyklos vadovybe! – užstojo mane mokytojas.
- Gerai eisiu aš, - atsidusau ir įsidėjau į kuprinę penalą.
Tuo ir baigėsi klasės valandėlė. Tačiau, kad ir kaip bebūtų iš dalies pritariau klasiokams. Po tiek dau užsiėmimų aš tapau bejausmiu padaru. Niekada nerėkdavau ir neverkdavau, kai susižeisdavau ir niekada nebuvau patrūkusi. Tie psichologai dėl to gali pamanyti, kad aš esu išsigimusi. Bet man tas pats.
Grįžus namo iškart kažko pasigedau. Manau, man trūksta užimtumo. Gulėjau lovoj ir žiūrėjau į lubas. Tada nuėjau prie stalo ir pasiėmusi naują lapą bandžiau kurti naują istoriją, tiesa pasakius jos užrašus. Šalia stalo buvo krūvos popierių, nepavykusių arba neįdomių juodraščių.

„ Jalimas niekada neišmesdavo to, ką buvo sukūręs. Net tai ir nepavykusi mašina, jis visada tikėjosi ją kada nors sutvarkyti... “

„ Dievų šviesa“ buvo mano atspindys. Dar iki šiol nesuprantu, kodėl tie, su kuriais aš mokausi nežino manęs kaip Bevardės. Kiekvienas tos knygos veikėjas yra dalelė manęs, bet ko gera nei Austė, nei Mikis nemato mano tikrosios aš.
Laikrodis rodė pusę vienuolikos vakaro, kai paruošiau trečią puodelį kavos. Mūza manęs neaplankė. Išgėrus kavą ir nusiprausiusi aš dar ilgai vartaliojausi lovoje ir vos užmigusi atsibudau, nes nuskambėjo žadintuvas. Pusryčiams suvalgiau bandelę ir išgėriau vandens.
Atėjau į mokyklą ir suvokiau, kad dar labai anksti, mano žadintuvas dar buvo nustatytas kaip vasarą. Sėdėjau koridoriuje ir žiūrėjau pro langą. Po dešimties minučių atėjo mokytojas ir įleido mane į klasę. Atsisėdus vėl kaip koks robotas sėdėjau ir stebėjau pradedančius rinktis vaikus. Dar vėliau buvo atėjęs auklėtojas. Jis pasakė, kad apžiūra vyks per antrąją pamoką ir išėjo.
Žinoma, atėjus mano klasės įžymybėms buvo nelengva neklausyti jų kalbų. Austėja piktinosi, kad iš jos atėmė knygą. Mikis pyko ant jos, kad ji negali nustot apie tai kalbėjusi, o Rugilė pritarė abiem ir po to galiausiai visai susipainiojo. Aš nuolatos atsidusdavau ir toliau žiūrėdavau pro langą.
Pirmoji pamoka praėjo palyginus ramiau su praėjusių metų pirmomis pamokomis. Nervinausi dėl apklausos taip, lyg kžkas tenai atsitiks. Nuskambėjus skambučiui nuėjau prie didžiosios salės. Nesitikėjau, kad apklausa bus salėje, bet ko gera jie nori tikrinti susivaldymą...
Aktų salė buvo pasikeitusi. Pirmoje eilėje sėdėjo šeši seni vyrai rūsčiais veidais, o visi kiti mokiniai sėdo kur nori. Iš kart po to vienas jaunas vaikinas pradėjo po vieną kviesti į sceną. Tie psichologai vienus išvarydavo lauk vos jie užlipdavo į sceną, o kitus ilgai klausinėjo visiškai nesusijusių vienas su kitu klausimų. Tai užtruko ilgiau nei tris pamokas ir pasitaikė taip, kad aš likau paskutinė. Užlipau ant scenos ir atsisėdau ant kėdės. Jie į mane žūrėjo labai ilgai. Jaučiau, kad retkarčiais nugarą perbėgdavo šiurpuliukai. Žiūrėjau į kiekvieno psichologo akis po kelias minutes. Galiausiai vienas paklausė:
- Koks tavo vardas?
- Eisvė Glūdumaitė.
Tyla. Jie į mane žiūrėjo ir toliau, lyg aš nebūčiau nieko sakiusi. Žiojausi dar kartą pasakyti tą patį, bet užsičiaupiau. Staiga pajutau, kad mane stebi daugiau žmonių nei buvo salėje, tačiau nežinojau iš kur. Tada pamaniau, jog jie gali žinoti apie kitą mano tapatybę tad ją ir pasakiau:
- Bevardė Skun.
Tada jie pradėjo diskutuoti. Vieną akimirką vos nesusitvardžiau, nes jie kalbėjo taip, kad atrodė, jog manęs čia nėra. Ir tada pagaliau manęs paklausė dar vieno keisto klausimo:
- Ar turi išsilavinimą Barivo srityje, panele Skun?
Į galvą man šovė mintis, ka tai ne psichologai, o ligoniai. Tačiau tada prisiminiau, kad tokią sąvoką aš buvau panaudojusi „ Dievų šviesos“ pirmoje dalyje, kai Orėja stojo prieš Juos ir Jie jos klausė to paties, bet ji nežinojo atsakymo į šį klausimą. Taip aš pavadinau galią, kuri gali suvesti arba atskirti žmones, jų ryšius, bet ką, kas juo jungia. Tad tai prisiminus atsakiau kaip ir Orėja:
- Nemoku pridėti, bet nemoku ir atimti.
Ir jie vėl diskutavo, tačiau jau galėjau atskirti pavienius žodžius. „Galbūt“, „Ar galime pasikliauti? “, „ Ar ji to verta? “. Dabar man atrodė, kad aš esu aktorių apžiūroje, jau nieko nebesupratau. Vienas iš “psichologų“ sunkiai atsiduso ir paklausė:
- Ar tu išmanai magija?
Stengiausi neišplėsti akių. Psichologai elgėsi taip, kaip Jie elgėsi su Orėja. Mano sukurtoje istorijoje, mano antrininkė melavo norėdama pagerinti savo įvaizdį, bet aš negalėjau prisiversti meluoti. Jei ir toliau vyks taip, kaip “ Dievų šviesoje”, aš turėčiau nukeliauti į didžiąją tvirtovę, bet dabar supratau, kad aš to bijau. Jiems pasakiau tiesą:
- Niekada nemokėjau, o ką maniau žinanti buvo tik mano fantazijos.
- Tai reiškia, kad tau pats laikas tai išmokti, - nusišypsojo tas, kuris kvietė visus į sceną. - Žinoma, pirmą turėsi pradėti nuo tikėjimo, tad tavęs laukia ilgas kelias.
Jie visi atsistojo, aš atsistojau taip pat, nes tai buvo kvaila:
- Aš netikiu tais visais stebuklais ir netikėsiu. Jūs visi ligoniai, jei kalbate apie tokius nežemiškus dalykus!
- Tai nuspręsta. Nepabėgsi nuo savo likimo, Eisve, - nusišypsojo vienas senis.
- Aš Eisvė, bet vadink Bevarde, - ir užsidengiau burną, tie žodžiai tiesiog išsprūdo iš mano lūpų.
- Gerai, Bevarde. Dabar susitvarkyk gyvenimą ir Sokritas ateis pas tave.
Aš išsižiojau, po to staigiai užsičiaupiau. Tada susiriečiau į kamuoliuką ir suėmiau galvą rankomis. Aš išprotėjau. Štai kodėl niekada nenorėjau būti silpna jausmais. Tik dabar supratau, kad jie niekur  nedingo ir jų nesunaikino parašyti žodžiai. Kai jau apsiraminau atkreipiau dėmesį į garsus, jie nebuvo panašūs į aktų salės garsus. Kai atsistojau ir atsimerkiau nusčiūvau. Aš stovėjau gatvėje.