...

Šokt noriu su tavimi – suknelėj
nėrinių, klosčių, iškirpčių ranka
ieško liemenuko jungties, šokių salėj
tvanka ir grindys, po kojom senką,

pamiršo, jog jos taip pat rūmai.
Spalvos linkėjimus odai
siunčia, juokiasi atvirumai,
lūpos į lūpas dvelkia vienodai.

Klodai garsų žingsnius ten aukštai žino,
bet ne tai, kas tvarką jų valdo.
Delne, išmestame į šoną, plyno
lauko tyla. Tylą antra tyla suskaldo.

Ir kalbėtis – tiek daug pagaliau galim,
pačios geriausios viena po kitos progos
išeit iš užuominų ir nebūt stotelėm,
bet būt skeveldrom, regėjimui sprogus.