Taip ir norisi tyliai tyliai niekam negirdint priglausti
veikiantį daiktą prie savo galvos ir švelniai spustelti
kokį nors mygtuką.
Minkštai pridėti galvą prie šaltos žemės, užmerkti akis ir
gašliai nusikeikti.
Sugrūst TAVO baltas rankas į didelį spalvotų pipirų katilą, o po to glostyt... glostyt TAVE iki
visiško apsivėmimo.
Užklot TAVE balta paklode, švelniai suvynioti ir pabučiuot.
Po lūpa.
Ant kaklo. Po to ir akių vokus.
Užsimerkti.
Atsimerkti.
Užsimerkti.
Kai visa žemė ima šalti nuo įkyraus mano murkimo TAU, pajuntu, kad TAVĘS net nėra.
Niekada ir nebuvo...
Ko gero niekada ir nebus.
Be proto noriu turėti kažką.
Kuriam būtų galima užvožti už sumautą ne tą žodį. Už klaidas... už netikras mintis.
Už netikras vertybes. Už spalvas. Už nespalvas. Už šviesą ir nešviesą.
Už tamsą ir netamsą, šilumą ir nešilumą, šaltį ir nešaltį, gerą ir blogą...
TAVE ir NETAVE.
Sulauksiu kada nors?
Užsimerkti.
Atsimerkti.
Užsimerkti.