ei, brolau, ar girdi kaip tavo pirkioj girgžd
girgžd girgžda vėjo varstomos durys jau užpernai
nublukusiom musėm mirksinčiomis atmerktuose
languose įsigėrę jų (ne) rimas, jų skub (ėjimas) į tavo sienas
ir laikai savyje tą lagaminą su kuriuo atsidursi ten iš
anos pusės, iš ten parėjęs dar nebuvo niekas
o tu akiplėšiškai inkšti prieš gamtos dėsnius
šitaip prastai apsirengęs klaupiesi prieš nevilties
praregėjimus, šiaušiesi prieš Dievą, prieš malonę
ir tai kančia ir kaltė be kaltės, kad žinai - kas rytą skęsti
savo paties pritvinkusiuose ežeruose
ei, brolau, ką tu spjaudai gomuriu dirbtinai slystančius
žodžius aš esu, aš esu, pavargau kalbėtis su
tavo puikybę, elgiesi savaip lyg senas asilas nugrūdi
mano doktrinas į savo girgžd girgžd girgždančią pirkią
baigiančią sugriūti nuo tavęs gal todėl ir negirdi manęs tik jauti