Faustas

Palinkęs ties senos išminčių knygos tomu,
Aš svaiginuosi mokslo tiesomis.
Faktų, doktrinų, skaičių ir idėjų romu
Praplautos smegenys, nenumaldytos maldomis.

Ant stalo plaikstosi liepsna tamsuolės žvakės,
Ir tupi rašalinėj plunksna – klykianti mintis.
Kaip Odisėjas ieškau aš savos Itakės,
Pandoroj liko dar įkalinta viltis.

Keliu akis į atvaizdą ugninio Prometėjo,
( Terorizuoja jį erelis žmogžudys )
Manoji siela šaukias skausmo panacėjos –
Prikaustė prie uolos beprasmiška būtis.

Metu šalin didingąją išminčių knygą,
Einu ieškot pilnatvės siautulio audroj,
Noriu užgaut triukšmingą veiksmų laisvės stygą,
Nenoriu art bejausmėje vagoj.