Plumpiai (2)

Pirma dalis

Burbiui nepatiko, kad zirietis plumpio gėles vadina augalais, tačiau tik gūžtelėjo petukais ir įlipo į savo kombainą, kuris tviskėjo švara. Jis visas virpėjo iš nekantrumo padėti darbą.
Kombainas veikė puikiai, o Burbis pagaliau galėjo pritaikyti žinias. Darbas vyko sklandžiai, plumpių žiedai tvarkingai gulė kertami kombaino pjautuvų. Burbis užsimąstė apie gyvenimo prasmę ir ėmė svajoti, kaip gyvens toliau, kai karjeros laiptais užkops iki prižiūrėtojo ar netgi paskirstytojo...
Burbis susiliejo su plumpiais, su visais plumpių pjovėjais aplinkui. Smegenyse nuo gimimo implantuotas siųstuvas vėl atgijo. Tam, kad dorodami derlių darbininkai nesijaustų vieniši, visi buvo sujungti komunikacijos ryšiais.
- Hr... nusibodo... – nuskambėjo Burbio galvoje ziriečio dviejų galvų choras.
- O man ne, - nusiuntė atsakomąjį impulsą Burbis, - Ši diena nuostabi.
Tuomet kombaino motoras baisiai sudžeržgė ir ašmenys kraupiai sutraškėjo.
- Negi? – suabejojo Burbis. Išsiropštęs iš įkaitusios kabinos jis nuskubėjo apžiūrėti pjautuvų. Tarp ašmenų jis išvydo įstrigusį didelį akmenį. Jis apgadino dalį mechanizmo, viskas išsiklaipė. Burbis įniršo ir nusiminė – darbas tikrai baigtas, reikia kviesti remonto tarnybą. Kiek laiko sugadinta, kiek plumpių liks nenupjauta!
Kol priklaupęs Burbis apžiūrinėjo avarijos padarinius, už jo nugaros pasėliuose vyko keisti dalykai – žiedai siūravo į šalis, lyg kažkas vaikščiotų. Žiedų jūra prasiskyrė ir pasirodė gauruotas susivėlęs padaras žvėriškais nasrais, kurių kraštais sruvo seilės.
Burbis atsisuko ir pamatęs keistąjį padarą vos nenualpo, o odos spalva ryškiai paraudo.
- Stoook! – dainingai sniaukrodamas sušuko gauruotasis.
- Aš pasiduodu, aš tik paprastas darbininkas... – iškėlė rankas Burbis.
- Aha, - kriuktelėjo blogietis, - Visi jūs tokie... Plumpių vergai... Žudikų parankiniai! Ooo, taip! – giedojo padaras.
- Kaip? – užklausė Burbis.
- Taip! Visa jūsų padermė yra žudikai ir negailestingi kapitalistai, - toliau pamokomu tonu giedojo gauruotis.
- Kapi... kas?
- Kapitalistai! Jūs kaupiat materialias gėrybes, tačiau neatsižvelgiat, kad dėl prakeiktų plumpių žūsta milijonai nekaltų sielų, kartoju, milijoooonai... – subaubė keistuolis.
- Nieko nesuprantu, - nusistebėjo Burbis, - greičiausiai tu sugadinai kombainą?
- Taip! – sušuko trankydamas letenomis į krūtinę padaras.
– Aš... Aš gadinsiu jūsų velnio mašinas, kol gyvas būsiu! Kol visi jūūs praregėsite ir išvysite tiesą. Plumpiai yra blogis.
Burbis susierzino – juk jam nuo kūdikystės buvo kalama, kad plumpiai yra planetai dievo duota dovana, pragyvenimo šaltinis. Dėka šių augalų jie visko turi. Šio augalo poveikis pateikiamas kiekviename vadovėlyje – plumpių sultys tai jaunystės šaltinis. Bet koks visatos padaras, vartojantis preparatą iš plumpių – atjaunėja dešimčia metų. Tam, kad išliktumei gražus, tereikia tik nenutraukti vartojimo. Taigi, kur tas blogis, kurį mato gauruotis? Ar gi negerai būti gražiu?
- Tu aklas, jūs visi akli, - sniaukrojo nevisprotis, - jūs visi apdoroti, net ir tiek, kurie čia atvyksta padirbėti... Velniški implantai išsiurbia visas tikrąsias žinias apie plumpius. Dieve, padėk mums...
Burbis patyliukais nuspaudė kairėje kombaino pusėje pritvirtintą mygtuką, kuris turėjo iškviesti apsaugą. „Greičiau jie atvyktų,“ – pamanė jis.
- Mano vardas yra Izaokas. – prisistatė padaras, - Aš čia gyvenu ir skleidžiu tiesą. Niekas manęs neklauso, tačiau tu kitoks. Žinau, kad jau iškvietei apsaugą, jūs visada taip darot. Tačiau sakau tau – susirask Orfą. Jis yra šio miesto informacinės bazės kūrėjas. Jis tau viską paaiškins. O dabar aš lekiu...
Baigęs tiradą jis stryktelėjo į pasėlius ir prašapo.
Netrukus atvyko remontininkai ir apsauga. Jiems Burbis papasakojo miglotą istoriją. Pats nesuprato kodėl nuslėpė visą teisybę apie gauruotį. Savo viduje jis pajuto, kad kažką svarbaus sužinojo ir kad greitu laiku apsilankys pas Orfą. Tiesiog kad numalšintų smalsumą.