Kad ir kaip gaila bebūtų, bet su patogia sofa į kalną neužkopsi. Reikia ją palikti ir eiti ten, kur kviečia dvasia. Galima ir ignoruoti jos balsą, nepradėti savo gyvenimo, likti tik verganame egzistavime ir buitiniame liūdesyje, kai nerealizavus savęs siekiama sutirpimo pasaulio malonumuose ir niekas nepastebi savasties, kaip vertybės, trūkumo. Galima pasitenkinti išorine pagarba, materialine sėkme, plačiu tokių pat netikrų ir nuo savęs bėgančių pažįstamų, pasislėpusių už nesuskaičiuojamos daugybės kaukių ir ceremonijų - begalinio formalizmo, ratu. Bet, net pasirįžus rizikuoti - palikti viską, ką jau turi ir iškeliauti į kelionę savęs link, niekas negali užtikrinti, kad tikslas bus pasiektas. Ir visgi, atsiranda tokių, kurie (už) kopia į Olimpo kalną... Tokių, kaip Ožiaragis.
Turbūt kelionę pradėjo ne jis vienas. Bet tik jis dabar čia. Apačioje liko visi tie, kas nepajėgė, pasidavė nuovargiui, neatlaikė kelionės išbandymų, o gal tiesiog savęs pačių - pamatė kokie pavargę ir maži gali būti prieš iškylančias kliūtis ir užsidegimas siekti tikslo išblėso. Lyg ištaigingi fėjarverkai: čia sproginėjo ir žavėjo visą pasaulį, o čia jau neliko net prisiminimo... Gal kaikuriems pasirodė nepakeliamai baisu savo menkumo bei silpnumo, tad nusprendė grįžti į saugius, jaukius namus ir ten svajoti apie vandenynų platybes, bekraščio dangaus begalybes, niekeno dar neįveiktas snieguotas kalnų viršūnes, auksines išminties šventyklas, neatrastus lobius... Juk įsitaisius minkštame krėsle bepigu užsiimti tokia veikla, įsivaizduojant kaip narsiai viską padarytum, bet, deje, aplinkybės neleidžia net pajudėti iš vietos...
Jau gerokai įdienojo, bet miškus kalno papėdėje vistiek gaubia tamsa. Tačiau jie jau užnugaryje. Vienas sunkus etapas – girios tankmės ir bruzgynai, kuriuose net saulės spindulys pasiklysta ieškodamas kelio iki žemės, – įveiktas. Buvo pakankamai sunku, bet, tai jau praeitis. Gal ir galima buvo greičiau ar geriau, bet, kas praėjo, tas praėjo. Įgyta patirtis yra didžiausias turtas. Reikia žiūrėti tik į priekį ir panaudoti jau turimą išmintį strategijai kurti, o ne apgailestauti dėl praeities klaidų ir pralaimėjimų. Juk svarbiausia yra finalas. Kantriai, bet nuosekliai judant pasivysi ir net pralenksi tuos, kas pirmieji bėgo, netausojo savęs ir galvojo, kad išlaikys tokias pozicijas ir toliau.
Vienišas, bet išdidus į kalno viršūnę užkopia ožiaragis. Tyliai, ramiai, gerai apgalvodamas kiekvieną savo žingsnį. Visada atsimindamas tikslą – viršūnę. Be nereikalingo blaškymosi ir skubėjimo. Jis atsisakė betko, kas galėtų trugdyti, sulaikyti, atitraukti dėmesį: patogumo, nereikalingų daiktų, kompanijos... Keliavimas iš galvos iššvalė visas pašalines mintis. Ir teliko aiškumas, ramybė, šviesa. Ir suvokimas, kad iš tikrųjų daug nereikia kad būtum laimingas – tiesiog aiškaus siekio. Jei neiškeiti ir neparduodi savęs, neatsiždadi to, kuo tiki, gyveni nepamiršdamaa esminės idėjos, dėl kurios verta iškęsti viską, o prireikus paaukoti net gyvybę, tuomet tikrai gyveni... Tuomet esi Ožiaragis. Ir, gali tikėtis, kad pasieksi savo viršukalnę. Nors niekas to ir negarantuoja... Bet bandyti verta.