liūdesio akys

atsižadi žodžių
    kurių nesakai
          nematai
    ir daugiau nesimyli

    vis sunki nuo savęs
    nuo savęs nusuki
          vystantį
    apvaizdą

          nutupėtą
    pilkų gedulo musių
    rytais geriantį
    brėkštantį vakarą

    ir jauti – pavargai
    trumputėliai plaukai
    nebegali daugiau
    tave pačią pranokti