Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Bet kas galės juos užmušti ir dar didvyriu bus paskelbtas. O Torano turtus priglaus bažnyčia ir jo aukštenybė. Bažnytinis teismas šoko pagal Irecijaus dudelę, taigi jokios vilties ordinui išlikti nėra.
      Dakeriui užgniaužė kvapą, ordino magistrui - ne.
- Mums lieka vienintelė galimybė išsigelbėti. Ir ne tik išsigelbėti, bet ir iškilti aukščiau mūsų priešų. Kas pakels kalaviją prieš Toraną, bus sunaikintas mūsų jėgos ir tikejimo.
                                ---------------
    20 metų iki...
    Žvilgsnis dygus ir vertinantis. Priešais sėdintis pusamžis vyras mąstė. Galvojo ar gali ja pasitikėti. Derėja, žymiausia Gvalto slėnio būrėja neramiai pasimuistė, bet greit nurimo ir vėl įsistebeilijo į priešais gulintį apskritą veidrodį.
- Tai sakai sigojai? -vyro ir balsas buvo nemalonus, erzinantis.
- Taip, sigojų berniukas. -būrėja linktelėjo patvirtindama savo žodzius. -O kaip jį surasti, atpažinti tarp kitų? -nepažįstamasis palinko į priekį. Atrodė, tarsi nuo atsakymo priklausytų jo gyvybė. Derėja užsimerkė ir pasiruošė jau veidrodyje matytam vaizdui. Prieš akis iškylo miško laukymė.
- Miškas. Daug mirčių ir vienintelis likęs gyvas kūdikis. Tai ir bus jis.
- Aišku. - vyras numetė ant stalo sidabrinį. Moneta šoktelėjo ir nuriedėjo šalia žalvarinio veidrodžio apsodo, ties stalo kraštu susvyravo ir tingiai nuvirto, švytėdama sidabru. Derėja pakėlė akis nuo savo užmokesčio. Klientas su dygiu žvilgsniu jau buvo išėjes iš jos trobos prieblandos į gatvėje tvyrantį vasaros karštį. Liko tik įsitikinimas, kad jis žino, kur yra ta laukymė ir šiurpi nuojauta, kad tie kerėjime matyti žuvusieji, atsiras ne be jo pagalbos.
- Daug mirusiųjų...
                                -----------------
    Laukymėje tvyrojo tyla. Absoliuti. Slegianti. Netrukus ją pakeis įprasti miško garsai. Paukščių čiauškėjimas, neregimas traškesys, kažkur žengiant žvėriui ir visa kita įprasta miškui kakafonija. Bet dabar dar tylu. Ir vyras pamiškės krūmų tankmėje žinojo to priežąstį. Jis atsargiai įžengė į laukymę. Dešinėje rankoje trumpas dviašmenis kardas. Greičiausiai jo neprireiks, bet atsargų ir dievai saugo.
      Pirma, ką jis išvydo, buvo šuo, tiksliau jo lavonas. Didžiulis juodas kūnas gulėjo stingstančio kraujo klane. Galva kybojo ant kaklo kailio skiaučių, beveik atskirta nuo sprando. Kirtis iš viršaus puikiai išgalastu kalaviju. Meistriškas smūgis žmogaus, mokančio naudotis ginklu daug metų. Šuo pirmas pajuto artėjantį pavojų ir pirmas už tai sumokėjo savo gyvybe.
      Vyras šyptelėjo. Šuns lavonas  jo nenustebino. To jis ir tikėjosi. Čia bus daug lavonų ir mirties. Ir dar kai ko svarbaus jam pačiam. Lengva kario eisena įžengė tarp laukymėje pupsinčių tamsiai pilko, šiurkštaus brezento palapinių. Mirtis kaip reikiant pasiautėjo sigojų tarpe. Vyrai, moterys, vaikai ir net naminiai gyvuliai, nieko nebuvo pasigailėta. Vaikai daugiausiai suskaldytomis galvomis šalia savo motinų. Vyrai perdurtomis krūtinėmis, perskrostais pilvais, kas su senais kardais, kas su medžiokliniais lankais ir šalia išbarstytomis strėlėmis. Užpulta buvo per daug netikėtai, kad jie būtų galėję rimčiau pasipriešinti užpuolikams. Labiausiai  mirties lauke išsiskyrė moterys ir merginos. Beveik visos pusnuogės arba išvis nuogos, sudraskytais drabužiais. Krūtys subadytos ir sukandžiotos, nupjautais speneliais. Kojos pražergtos, tarpkojų plaukai ištepti krauju ir sperma. Moterys išgyveno ilgiau už savo vyrus ir vaikus, bet jų mirtys buvo ilgos ir kupinos skausmo ir gėdos. Svečias iš miško, dar beveik valanda po stovyklos užpuolimo tupėdamas krūmuose, girdėjo jų kupinus siaubo klyksmus, kurie staigiai virsdavo priešmirtiniu gargesiu. Po to stodavo tyla. Beveik visų jų mirties priežastis - perpjautos gerklės. Krauju nušlakstyti veidai iškreipti nevilties, tuščios sustingusios akys stebeilijosi į giedrą vidudienio dangų.
      Miško pasalūnas net nebandė apžiūrėti palapinių. Sigojai nebuvo turtingi, o jei ką ir turėjo vertingo, jų žudikai pasiėmė su savimi. Be to jo tikslas - ne pinigai ar turtas. Jis pasuko link stovyklos centro, kur smilko paskutiniai laužo nuodėguliai.
    Galų gale jis rado, ko ieškojo. Prie laužavietės, tarp išmėtytų puodų ir didžiulių  pajuodusių iešmų, atremta į malkų krūvą sėdėjo sigojė. Gyva. Vyras stebėjo kaip iš lėto kilnojasi jos krūtinė. Moters akys stebeilijosi į vieną tašką prieš save, tarsi ten vyktų  kas labai įdomaus ir svarbaus. Kaip ir visos moterys stovykloje ji buvo nuoga. Rankos ir kojos surištos. Iš kairiojo šonopo truputį sruveno kraujas. Žaizda nebuvo mirtina, tereikėjo laiku suteikti pagalbą. prie jos kojų gulėjo pilko audinio ryšulys. Jos žvilgsnio traukos šaltinis.
      Nepažįstamasis pritūpė ir praskleidė ryšulį. Kūdikis. Berniukas. Sveikas ir nepaliestas. Veidas ramus, akys įdėmiai stebi virš jo palinkusį žmogų. Jokios baimės ir nerimo. Vaikas dar per mažas kad suprastų kas atsitiko jo gentainiams.
      Atvykėlis iš miško pajuto, kad kažkas jį stebi. Pakėles akis išvydo jį akimis tiesiog rijančią surištą moterį. Jos lūpos sujudėjo, tarsi ka  sakydamos, bet laukymę gaubiančioje tyloje nepasigirdo nei garso. Moteris buvo priešais gulinčio kūdikio motina.
      Vyras  ėmė juoktis. Juokas, skardus ir sausas, perplėšęs tylą, po kelių akimirkų virto tikru kvatojimu. Nepažįstamojo galvoje iškilo vakarykštė diena, Savės miesto karinio patrulio vado kabinetas ir jame gautas pažadas. Sveikas vyriškos lyties sigojų kūdikis u- sigojų stovyklos vietos parodymą. Sigojai, išvaryti iš Skajos šalies kaip tremtiniai, Lotrame, kuriam ir priklausė Savės miestas, buvo laikomi skajiečiais ir paskelbti jų šnipais. Stovyklosįsirengimas milžiniškoje girioje Lotramo pasienyje laikinai išgelbėjo tremtinius, bet dabar jie visi buvo sunaikinti patrulio būrio. Vyras prisiminė patrulio vado, aukšto blyškiaveidžio vyro, veido miną jam išeinant iš kareivinių. Veide klaidžiojo keista šypsena. Matyt jau tada lotramietis buvo sugalvojęs pakišti informatoriui šalia jo trokštamo vaiko ir vaiko motiną. Tarsi jam tai būtų didelė problema, tarsi jam koją galėtų pakišti gailestis ir sąžinė.
- Nėra jokios kliūties, o ir gailestis man nedidelė bėda. - vyras pakėlė pilką ryšulį nuo žemės. Vaikas net neknerktelėjo, savo juodomis akutėmis stebėdamas jį paėmusį žmogų. -Nebijok, aš juo pasirūpinsiu, na o tu... - sigojų bendruomenės žuties kaltininkas lengvai net grakščiu judesiu persmeigė moters krūtinę po kaire krutimi. Dūris tiesiai į širdį.
                  (bus daugiau)
2011-05-31 22:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-13 10:02
Dvasių Vedlė
Su laiku, jei dirbsi ir mokysies rašyti, manau, kad gali kažko pasiekti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-07 22:05
innuendo
Pagyrimas:
Mintis.

Patarimas:
Labiau aprašinėk.
Užrašas "(bus daugiau)" sako: "štai aš, piktasis grafomanas, ruošiuosi perkrauti šitą skyrelį savo didžia ir greita kūryba! (piktas hienos juokas)"
Geriau palik mus spėliojančius apie tęsinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-06 13:45
St Sebastianas
Baisu kai kiekviena dalis baigiama grasinimu "Bus daugiau". Nereikia, mūsų taip neišgąsdinsi.:]

1 variantas.

Per saulės nušviestą, seniai nešienautą pievą straksėjo berniukas. Jis stengėsi nedėti kojų arti raudonų vėliavėlių, ant kurių buvo nupiešta kaukolė su dviem sukryžiuotais kaulais ir užrašyta "Minos". Berniukas žinojo, kad jei padės savo pėdutę per arti, jis skris gabalais į visas puses bent penkiolikos metrų spinduliu. Lygiai taip pat skrido jo tėvas, dėdė ir kaimynas.

2 variantas.

Berniukas judėjo per minų lauką. Jo tėvas buvo miręs.

Kuo skiriasi šiedu variantai? Tiek viename, tiek kitame yra identiška informacija: berniukas straksi per minų lauką, jo tėvas miręs. Kodėl vieno teksto yra ženkliai daugiau nei kito? Nes jame yra pateikiama papildoma informacija. Diena saulėta, minų laukas - pieva, o tai leidžia manyti, kad veiksmas nevyksta žiemą. Berniukas žino, kad pasiskraidė jo tėvas, dėdė ir kaimynas, o tai leidžia spėti, kad viskas vyko senokai. Visas tekstukas leidžia numanyti seniau vykusį ar dabar tebevykstantį karinį konfliktą.

Antrajame tekste mes sužinome, kad berniukas straksėjo per minų lauką nenustatytu metų ir paros laiku. Jo tėvas miręs. Visa kita paliekama skaitytojo fantazijai.

Svajonių turnyras atitinka antrąjį variantą. Suteikiama per mažai informacijos, kad galėtume pajausti kokį nors kontaktą su personažais ir su pasauliu. Visi tie magistro pakliedėjimai nieko verti, nes skaitytojui neįdomu ar ordinas gyvuos dar šimtmetį ar bus sunaikintas kitoje kūrinio eilutėje. Berniuko paėmimas iš išskersto kaimo nesukuria emocinės atmosferos. Taip, guli lavonai, tačiau jokių emocijų nesukelia. Vien tik kraupių detalių paminėjimas negali sukurti atmosferos. Detalės turi įsipinti į žodžių audinį. Pasakojimas turi būti sklandus ir nuoseklus.

Teksto nepuošia ir smagios mintys:

Dakeriui užgniaužė kvapą, ordino magistrui - ne. Pritaikius viesiems žinomą tiesą, kad savas šūdas kvepia paaiškėjo kas pabezdėjo magistro kabinete.

Rekomenduoju pirmiausiai parašyti  trumpą kūrinį, kuriame būtų aiški pradžia ir pabaiga. Taip daugiau išmoksi. Galbūt ir daugiau patarimų sulauksi, nes naujų autorių serialai dažniausiai nesusilaukia dėmesio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-03 20:18
Lengvai
tikrai nereikia po kiekvienu tekstu rašyti "bus daugiau";]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-01 20:52
jovaras
nelabai patiko. įspūdis toks, kad autorius vienu prisėdimu parašė ir įdėjo kūrinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą