****

Basomis į pievas svetimas,
Lyg pasimetus minioje juodoj,
Rinkdama ašaras rudens,
Paskandinto tyloj.
Dulkėtas kelias, vedantis niekur,
Posūkius paslėpęs, - juokias.
Ir keiktis noriu vėl balsu į lietų,
Kai saulė šaldo kojas.
Nebeklajosiu.
Iki rytojaus.