Apie atleidimą

Tenka gyvenime patirti skriaudą iš artimojo. Iš draugo, iš brolio, iš tėvų. Kaip tokioje situacijoje dera elgtis? Juk ankščiau sakyta: akis už akį, ar šiuo teisingumo principu dera sekti?

Pradžios knygoje pasakojama, kaip broliai pavydėjo meilės jų tėvui senatvėje gimusiam sūnui, Juozapui, ir jį pardavė Egipto vergijon. Po daugelio metų krašte kilo badas ir broliai išvyko į Egiptą, paskutinę vietą, turėjusią išteklių, pirktis grūdų. Ten jie sutiko savo parduotąjį brolį Juozapą, kuris, lydimas išminties ir sėkmės, tapo Egipto valdytoju. Broliai nepažino jo, tačiau jis brolius pažino.

Juozapas ilgai delsė, bandė savo brolius, kol galų gale prisipažino, kas esąs. Tačiau užuot keršijęs broliams už sugadintą gyvenimą, jis gelbėjo jiems – nemokamai davė grūdus, leido atsikelti į Egiptą, o, galų gale, broliams iš baimės paprašius atsiprašymo, jis teatsakė: „būkite be baimės. Aš pats aprūpinsiu jus ir jūsų mažylius“ (Pr 50, 21).

Ar teisingai pasielgė Juozapas?

Senasis Testamentas moko, jog teisingumo principas yra „akis už akį, dantis už dantį“. Teisėje šis principas vadinamas „taliono principu“. Tačiau Juozapas pasielgė protingiau – jis susitarė „nepasiekus teismo“.

Teisme santykis tarp žmonių visada yra kitoks, nes be ieškovo ir atsakovo yra trečias asmuo – teisėjas. Kai aš matau du žmonės iš šalies, lengva yra sakyti „jis tau išmušė dantį, išmušk dantį ir jam“, tačiau daug sudėtingiau yra išmušti dantį kitam, jei jis tau tai padarė, tuo labiau suluošinti, jei jis tau tai padarė. Kai yra du žmonės, santykis yra kitoks, artimesnis. Kai du žmonės kalbasi akis į akį, arba veidas į veidą, kaip sakytų Emanuelis Levinas (tete-a-tete), mes matome vienas kito akis, ir vykdyti žiaurų taliono principą darosi vis sunkiau. Nušauti Brisių taip pat yra lengviau, kai jis nežiūri į tave gailiomis akimis ir nelaižo tavo kojų.

Taigi taliono principas svetimas mūsų gyvenimo jausmui, mūsų sąžinei, kai esame vienas prieš vieną ir nėra trečio. Turbūt tai ir yra geriausias ženklas, kad jis ne visada aklai reikalingas. Jau Naujajame Testamente Kristus, kalbėdamas apie atleidimą, šitą išskleis pilnai. Jis sakys: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17), tačiau „jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį.  O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5, 38-39).

Kodėl Juozapas turėtų atleisti savo broliams ir jiems padėti? Ar todėl, kad bijo tapti pieno neduodančia karve, kurią vėliau nužudys ūkininkas? Vargu, ar Juozapas greitai praras galios pozicijas, todėl šitai jam negalioja. Nors ir jei jis taptų pieno neduodančia karve, tai žinoma ankščiau broliams rodyta parama jam bus naudinga, tačiau jei jis pieno neduodančia karve netaps, jis vis tiek patirs naudą, nors ir neapčiuopiamą: bent šį likusį laiką su broliais pagyvens laimingai, santarvėje.

Tai, kad Juozapas atleidžia rodo, jog jis yra tikras valdytojas, jis yra galioje. Boni pastoris est tondere pecus, non degluber [1], kaip sakė Seutonijus. Tas, kas neatleidžia, nekenčia, visų pirma, savęs. Ir tas, kas keršija, žaloja save, o gal net vykdo savižudybę.

Atleisdamas kitam, darai gerą sau.


[1] Geras piemuo kerpa galvijus, o ne kailį lupa.