Darbo ir karjeros galimybės Lietuvoje

Kiekvieną dieną grįždamas namo po darbo nuotaika kažkiek pagerėja, diena pagražėja, paukščius pastebi, medžių žiedus. Pastoviai pirmyn atgal lekiojančios mašinos irgi triukšmauja jau ne taip ir nepyksti, kad užstojo tau kelią pėsčiųjų perėjoje. Ir netgi ilgesnė eilė prekybos centre, į kurį taipogi užsuki kaip taisyklė, beveik nepastebima. O grižęs namo apkabini mergina,
sulaukdamas jos nuostabos „čia dabar, ką prisidirbai jau? “.

Tačiau ko toliau į vakarą tu pradedi suvokti, kad tuoj miegas ir vėl į darbą. Darbas, kuris nėra mielas, darbas, kuris verčia tave būti kitokiu: nesąžiningu, meluojančiu, išprašinėtuoju, įkyruoliu. Darbas, kuris verčia pykti, nervintis, keiktis. Aišku galima pasakyti, kad susirask kitą darbą, kuris tau prie širdies, tačiau jeigu kiekvienas iš mūsų pamąstytume ar dirbame savo mėgstamą darbą, daugiau nei pusė pasakytų, kad tikrai ne. Iš kitos pusės, galima pasirinkti ramesnį darbą, pavyzdžiui, būti sargu kas ketvirtą parą, tačiau iškart pasirašai dirbti už minimalią algą ir, apskritai, retas nekvalifikuotas darbas gali pasiūlyti daugiau. Todėl susidaro iliuzija, kad pasirinkimo laisvę mes turime. Taip pat negalima atmesti Lietuvai būdingo darbdavio mentaliteto – išnaudotojo, kažką panašaus į amžinai nepatenkintą budelį su botagu už nugaros.

Ateini darbintis su mažiausiai penkerių metų patirtimi, siūlo nekaltu veidu bandomąjį laikotarpį ir 1500 LT (manau kai kuris iš jūsų pagalvosite, kad dar gerai siūlo). Iki ko mes nusiritome? Kur padorumo jausmas? Aš 4 metus mokiausiu, 5 metus dirbau analogišką darbą, ko tau dar reikia? Gerai, kad dar nereikia susimokėti vietoje už pokalbį dėl darbo. Užtat turėsi visas socialines garantijas ir galimybę kilti karjeros laiptas. Galiu paaiškinti suprantamai žodžiais:
Pasakyti apie socialines garantijas – nepasakyti nieko, kalbėti dėl kalbėjimo, bet koks darbas visą tai suteikia ir bedarbiu būdamas dėl to neverki.
Karjeros galimybės: po trijų mėnesių 1600-1800 LT, po dviejų metų – 2000-2200 LT, paskui jau sunkėja karjeros galimybės, gal dar iki 2400 išsiprašysi, jeigu naglumo pakankamai turėsi ir dar kitų savybių. Tačiau karjera pasibaigia, kai pasibaigia darbas (ateina krizė). Tampi jau blogu darbuotoju, bandoma mažinti tau atlyginimą, kabinėjamasi, kad tą patį darbą jau darai netinkamai. Sumažėjus atlyginimui vieni pasitraukia, kiti pasitraukia dėl to, kad nekaltai kažkuo kaltinami (žmonės turintys savigarbos), kiti pasilieka, užgniauždami savo skriaudas (tarp kitko šis kelias dažniausiai priimtinesnis moterims). Žmonės, kurie išeina, anksčiau ar vėliau priversti vėl ieškotis darbo. Ir vėl ta pati daina „1500 LT bandomasis, paskui žiūrėsime“, arba „800 LT + juodais“. Kurioje vietoje čia karjera?
Pats mačiau, kai į mano vietą atėjo žmogus su beveik 11 metų patirtimi, kuris irgi prarado darbą išeidamas dėl direktoriaus kabinėjimosi per krizės laikotarpį.
Karjera Lietuvoje įmanoma gal nebent valstybinėse įmonėse arba per pažįstamus žmones, kurie gali tave glaboti...