Guliu prie Nemuno kranto
ir upe atbėga vėjas
Suvirpa širdis
Suvirpa meškerė
laukdama sąvajo laimikio
Danguj neapsakomas raudonumas
Ir rudenio ūkas tuoj paskandins
krantą apspitusius žvejus
Juk štai, kimba, kimba!
Staigiai pašoku
tik tik suspėju atsimerkt