Max Richter

aš pripildysiu savo namus 
liūdniausio smuikavimo
per mūsų atskirai aplankytas salas
per mūsų atskirus ieškojimus savo tėvų 
tėvų, aš bijau galimybės mums toliau vienišauti
vėsiomis naktimis vaikščioti draugijose
kuriose meilė baigiasi, kuriose meilė arti pabaigos
ir žingsniai drasūs kaip į nebūtį
aš skambėjime sėdžiu pavargusi, aš jau nuolat pavargusi
aš jau nieko nei rašau tau, nei pasakoju
paskutinio vylimosi mano bandymai
kaip iš sapno lipimas, iš retėjančio kliedesio
sielvartaujantys smuikininkai tyliai susikaupia
jau juose vien tik protas, neįskaitomi požiemiai
jau jie žiūri pavargę ir ramūs
kaip kad aš kaip kad tu