Pašauk mane, kai šviesos užgesintos,
užpūstos žvakės, ir naktis…
Lyg paukštis pasiklydęs labirintuos
įskris į Tavo atviras duris.
Ir širdį Tau nusmelks mažytis liūdesys,
neliks ribos - kur realybė, kur svaja…
Prie lūpų Tu pridėk pirštus ir tyliai, tyliai,
…kad nepažadintum tamsos… pašauk mane.
.
Pašauk mane, kai jausies vieniša,
kai neviltis, kai rodos amžinai…
Sustoja ir užmiega laikas, ir diena
išaušta apsirengusi juodai.
Bet jeigu vėl širdy žiema ir tie jausmai
nuskendo užmaršty, kaip saulė skęsta jūroje…
neverta.
Tada manęs nešauk, ..prašau.., jeigu žinai,
kad tai darai jau paskutinį kartą…
nu, blemba, kritikai... jei butu "nebeshauk i mane" arba "nenushauk manes", tai reilalas butu susijes su shaunamaisiais ginklais, bet kadangi "i" NERA, tai, mano manymu, reikalas susijes su vokaliniais sugebejimais, akustika ir dar... kaip ten tas viskas vadinas... susinervinau...
Joana, gal ir prisvilusi, bet nedaryk tokios blogos nuomonės apie save...kai pagalvoji, kas laukia tavo pirmojo eiliuko. Skaudu. Žinai, prisvilusi ta tavo Meilės lyrika...tik tiek tepasakysiu.
O man patiko. Žmonės mylėjo ir akmens amžiuje ir atomo amžiuje, jeigu nenužmogės mylės ir ateity. O kur meilė ten ir ilgesys.
Ir nereikia teisintis, kad senas eilėraštis, kas iš tų besistengiančių rašyti modern styliumi, kai iš kūrybos gaunasi tikriausia prisvylusi manų košė.
Nesiteisink.
Ne keikvienas taip sugeba.
Ir isvis ta fraze,akd viskas girdeta ir nudeveta tik pavyduoliu sakoma,nes is tiesu neimanoma kazka naujo isgalvot.Nebent dirbtinaj.