...

Kai mes kalbamės, kai
mes turim ir netenkam, o
buvom vienas kitam lygumos ir miškai,
ir tai buvo vakar, buvo akmuo,
smėlis. Buvo, ak buvo tokia
daugybė istorijų, lyg laiškai,
atsakymų laukią,
ir visiškai vieniši vienas kito lauke.
Vieniši vienas kito lauke buvom. Likom. Skendom.

Mūsų mes mūsų jiems plaukė
legendom.
Mudu maudėmės ežero  kaukėj,
jo melsvoj nejauku buvo, bet neišsigandom.
Vienas kitame jautėmės jaukiai.

Paskui buvo lyg ir tolimas Vilnius.
Lyg ir kelio ženklai.
Akimirkos akies kamputyje švarios, kilnios,
tolimos ir tikros, lai

dar taip būna.
Kokia gera valia
leidžia dvasinti kylantį kūną.
Ak, pabūk šalia.