Gaudynės

Sušilusi, pievomis besiplaikstanti Vasara
Nepastebėjo slapčia prislikusio broliuko Rudenio.
- Ak, tai tu? Mane labai išgąsdinai!
- Norėjau tik pažaisti su tavimi, - astsakė Ruduo, truputį sutrikęs dėl Vasaros išgąsčio.
- Uf, - Vasara kilstelėjusi didžiulę įvairiaspalvę suknę atsisėdo į žolę, rankomis apkabino kelius ir smalsiai pažvelgė į broliuką, - ką žaisime?
- Gaudynių, - sulemeno nuleidęs akis Ruduo.
- Gerai, - sutiko Vasara, - tik nenukabink nosies, nes tėtis tikisi, kad tu užaugsi linksmas, žaismingas vyras, - Vasara prisėlino prie brolio, - Išduosiu paslaptį!  Jis tau patikės vėjinius malūnus, ir danguje kybantį vandenį, jei tik nebūsi surūgęs.
- Kaip įdomu, aš galėsiu pūsti ir lyti?
- Taip, bet visų pirmą pažaiskime, nes jei dabar būsi rūškanas, tai ateis sesė Žiema tavęs raminti, Vasara klausiamai primerkė akį, - nori?
- Ne. Pažaidžiam, - pažvelgęs į sesers akis sutiko Ruduo, - pūsiu ir lysiu tuomet, kai tave pagausiu.
- Tad, žaiskime, aš bėgsiu, o tu gaudysi, jei pagausi – galėsi nuspalvinti viską pasaulyje taip, kaip tik panorėsi, galėsi pūsti ir lyti. Tik nepaniurk!
Vasara ir Ruduo krykštaudami nulėkė pievomis ir miškais.
Šį žaidimą jie žaidžia kasmet. Vasarai, aprėdytai didžiule įvairiaspalve sukne, sunku bėgti, tad Ruduo gana greitai ją pagauna. Bobų vasaros slėnyje žaidynės baigiasi ir Ruduo ima viską spalvinti, pūsti ir lyti. Jis taip įsisiautėja, kad vėliau ateina sesė Žiema jo raminti. Bet tai, jau kita istorija…