Pa(si)liko

I scena

Veikėjai: 35-erių ūkinininkas Jokūbas, maždaug 30-ies ūkininko žmona Morta 10-ies vyriausiasis jų sūnus Jokūbėlis, 7-erių Pranelis ir kelių savaičių kūdikis Juozukas.
Veiksmo vieta: medinės kaimo gryčios didysis kambarys. Krosnyje kūrenasi ugnis. Pro praviras kamaros duris matosi ant grindų sutūpę tyliai žaidžiantys abu vyresnieji ūkininkų berniukai. Morta sėdi ant suolo kambario kampe ir maitina krūtimi Juozuką. Jokūbas sėdi šalia, nuleidęs galvą, delnais įsikibęs suolo.

Jokūbas: Kitos galimybės nebebus... Nuo belarusių pasienio sklinda kalbos, kad rusai spaudžia vokiečius, pakeliui plėšia, žudo, prievartauja. Kelios dienos ir jie priartės prie Paliesio.
Morta (nervingai nutraukdama Jokūbą): Niekur aš nesikraustysiu, kiek tau galiu tą patį kartoti? Šitą gryčią dar mano amžiną atilsį senelis savom rankom surentė. O žemė dar jo seneliui priklausė. Toj žemėj po ąžuolu motulės, tėvo ir mūsų Ievutės kapas. Negi ir jį paliksi?
Jokūbas (niūriai): Ta žemė mūsų visų kapu pavirs...
Morta: (persižegnojus, kiek švelnesniu balsu): Jokūbai, kurgi aš su Juozuku, juk pavasaris dar tik brėkšta, šalnos kas rytą. Neatlaikys kelionės mažasis, o ir aš pati dar viena koja grabe po gimdymo. Važiuok tu vienas be mūsų, įsikurk ten, o paskui ir mus atsikviesi (kūdikis baigia žindyti ir atsitraukia nuo krūties).
Jokūbas (keldamasis nuo suolo ir gniauždamas iš nevilties kumščius): Ar tu galvoji, moterie, ką kalbi? Kaip manai viena čia pasiliksianti, užeis rusai, nei tavęs nei vaikų nepasigailės. Girdėjau žmones šnekant, kad tie žvėrys kūdikį gyvą iškepė, o motiną saurišę laikė, kad viską matytų ir girdėtų. Tai šito tu lauksi savo tos žemės įsikibus?! Gana, ruošk mantą (imdamas Juozuką iš Mortos).
Morta: (stodamasi): geriau tėvų žemėj mirsiu, nei kur pakelėj į svetimus kraštus (tvirtai suspaudžia lūpas, paskui kiek švelnesniu balsu glausdama delną Jokūbui prie krūtinės) Gal dar aplenks rusai tą mūsų Paliesę. Anoks čia kaimas - trys gryčios ir tos pačios keli kilometrai viena nuo kitos. Ko jiems čia ieškot?
Jokūbas (atiduodamas motinai Juozuką, griežtu balsu): Važiuoju miestelin grūdus priduosiu, kelionei pinigų reiks, grįžęs noriu rast tave susiruošusią. Daug daiktų neimk, tik būtiniausius. (paskubomis išeidamas laukan trinkteli durimis). Morta, spausdama Juozuką prie krūtinės, sėdasi ant suolo, verkia, bučiuoja kūdikio pakaušį.

II scena

Veikėjai: maždaug 30-ies ūkininko žmona Morta, 10-ies vyriausiasis jos sūnus Jokūbėlis, 7-erių Pranelis ir daugiau nei pusės metų kūdikis Juozukas, maždaug 40-ies rusakalbis karininkas, 20-ies buvęs kaimynų Meškauskų samdinys Jonas, 16-metis eilinis kareivis.

Veiksmo vieta: medinės kaimo gryčios didysis kambarys. Kampe kūrenasi krosnis, kambario vyduryje kabo kūdikio lopšys su miegančiu jaunyliu gryčios šeimininkės sūnumi, du vyresnėliai berniukai žaidžia patyliukais netoli lopšio, šeimininkė pro langą pamato besiartinančius tris vyriškius.

Morta: Vaikai, slėpkitės užpečkin, greičiau!
Pranelis: Kas yra?
Jokūbėlis: Slėpkis neklausinėjęs (lengvai kumštelėjęs, nusitempia brolį slėptuvėn).
Tie trys vyrai nesibeldę įgriūna vidun.
Jonas: Kur šeimininkas?
Morta: (su nepasitikėjimu ir nerimu nužvelgdama neprašytus svečius, pagaliau atpažinusi buvusį kaimynų samdinį kiek įsidrąsinus kreipėsi į jį) Nežinau, sūneli. Dar ankstyvą pavasarį išvežė miestelin grūdus ir nebegrįžo. Jau daugiau nė pusę metų jokios žinios iš jo. Jau musėt ir gyvo mano žmogaus nebėra (verkia).
Jonas: Tylėk, buože (pripuolęs prie moters pačiupo ją už ilgos kasos ir parbloškė ant grindų). Sakyk, kur tas parazitas! Į miškus su kitais banditais išėjo?! (ir spyrė kietu auliniu batu moteriai į paširdžius).
Morta sudejavo iš skausmo, lopšy suinkštė nubudęs Juozukas, pradėjo rankeles aukštyn tiesti, galvelę pakėlęs motinos po gryčia žvalgytis).
Jonas (atsisukęs į lopšį ir piktdžiugiškai išsiviepdamas): Palauk, paspirginsiu tą buožių išpera ant ugnies, viską išklosi (žengia link lopšio).
Morta: (čiumpa po ranka pastaikiusį žarsteklį iš visų jėgų tvoja atėjūnui į pakaušį. Tas susverdėja, Morta dar kartą užsimoja): Užmušiu, šėtone!
Rusakalbis karininkas: Ha, ha, ha (kvatoja jiems už nugarų).
16-metis eilinis kareivis šalia karininko, nespėjus Mortai dar kartą užtvoti, netikėtai ištraukia pistoletą, nukreipia jį į Mortą ir, užsimerkęs, iššauna jai į nugarą.
Morta sukniumba ant grindų. Išgąsdintas garsaus pokštelėjimo kūdikis nutyla.
Pranelis: Mamyte! (klykia išlysdamas iš už krosnies)
Jokūbėlis: Pranai, mama! (puldamas prie gulinčios motinos ir po to gniauždamas kumščius atsigręžia į kareivį su revolveriu).
16-metis eilinis kareivis stovi visas išbalęs, mašinaliai pakelia drebančią ranką su pistoletu, nukreipia ginklą į Jokūbėlį.
Vaikas žengia link kareivio.
Rusakalbis karininkas (griebia už rankos eilinį kareivį ir atimdamas pistoletą): Ty čto, vydast vsech chočeš?! Durak! 1.
Lauke girdisi šūviai, jie vis artėja.
Rusakalbis karininkas (trenkia pribėgusiam Jokūbėliui, nuo stipraus smūgio vaikas nusirita į kambario kampą): Vsio, otstupajem! 2
Visi trys paskubomis išeina. Lauke dar girdisi šūviai, po to viskas nutyla. Kraujo klanas po moters kūnu didėja.
Pranas (purtydamas nužudytos motinos kūną): Mamyte, mkamyte, jie išėjo, jų nebėra. (verkia)
Jokūbėlis, pakyla nuo grindų, prišokęs prie durų užsklendžia skląstį, pasistiebęs iškelia išsigandusį kūdikį iš lopšio. Tas tylėdamas žindo brolio švarkelio atlapą. Krosnyje išdega ugnis, vėsa ir prietema įsigauna kambarin.


1 Tu ką, nori visus išduoti. Kvailys (rus.)
2 Viskas, traukiamės! (rus.)

III scena

Veikėjai: Jokūbėlis, Pranelis, kūdikis, teta Marcelė – 40 bevaikė našlė, ūkininko Jokūbo sesuo.
Veiksmo vieta: tas pats kambarys, tamsu, tylu, tik Pranelio kukčiojimas girdėt.

Marcelė: Morta, įleisk, įleisk greičiau (nekantriai beldžia į duris). Atidaryk, sakau, Morta! Kol tie žvėrys nesugrįžo. Visus namus mano išvertė, kaži ko ieškojo. Rūsy pasislėpus visa sustirau, nebegaliu daugiau, jau protas iš šalčio sustingti baigia. Tie žvėrys telyčia mano papjovė, žarnas po visą kiemą išvartė. Nebegrįšiu į tuos namus. Atidaryk, Morta, Morta!
Staiga liovėsi belsti ir priglaudė ausį prie durų. Tyla, visisška tyla. Priėjo prie lango – tamsu.
Marcelė: Morta (vos girdimai sušnabžda, tik dabar kažką negero įtarus pridengus delnais veido šonus prisispaudžia prie lango). Jokūbėli, čia teta Marcė, įleisk vaikeli. Viduje niekas nė krebšt. Marcelė čiumpa į sieną atremtas šakes ir išdaužia stiklą. Šiaip ne taip įsiropščia vidun, įžiebia žibalinę lempelę ir apžiūri kambarį. Prišoka prie gulinčios Mortos. Tos kūnas jau sustingęs. Paima iš skrynios baltą staltiesę ir uždengia kūną. Dar apsidairo - vaikų kūnelių nesimato. Vos girdimas inkštimas pasigirsta iš už krosnies.
Marcelė: Ką aš čia turiu? (pagudrauja, krebždindama kišenėje šūsnį tuščių popiergalių).
Pranelis (lįsdamas iš už krosnies ir bėgdamas link Marcelės): teta Marce, tie dėdės mamytę nušovė (įsikniaubia Marcelei į prijuostę ir verkia).
Jokūbėlis (nešinas Juozuku): aš juos nudėsiu, tegu tik ateina (iki kraujo kanda sau lūpą).
Marcelė (tylėdama paima iš jo kūdikį, sausai pervynioja, įkiša duonos plutą burnytėn ir vėl gražindama Jokūbui): Palaikyk, einu ožkelę pamelšiu. (Po kiek laiko grįžta nešina dar šiltu pieneliu, atriekia visiems po didelę riekę duonos, tiesdama Jokūbui): Valgyk, vaikeli, mūsų laukia tolima kelionė.
Pranelis: Mamytė sakė, niekur mes iš čia nesikelsim.
Jokūbėlis: Tylėk, Pranai.
Marcelė: Ruoškimės, Praneli, padabok Juozuką, o tu Jokūbai, vežimą iškrauk, sumesk šiltesnius rūbus ant lovatiesės, grįžus tvirtai surišiu. Tik daug nepridėk. Einu Meškauskų arklį iš pievos parvesiu – jiems jo jau nebeprireiks (tylai lyg sau sumurmėjo eidama pro duris). Paskui, dar įkišus galvą pro duris pridūrė: Jokūbai, surask tėvo kastuvą, pašiūrėj nematyt.