Plakimas

Barzdotas veikėjas delną,
dydžiu sulig duonos kepalas,
uždeda moteriai ant kẽlio
ir šildo, šildo jos sustingusį sąnarį.
Sugirgžda it girnos kẽliai
ir ima suktis akmeninės girnapusės.
Už privertų durų pasigirsta tyli melodija,
kurią kartkartėmis pertraukia išsiveržiantis čiaudulys.
Dar po valandėlės ji išeina nešina kibirėliu miltų.
Kvaili piemenys nusišaipo iš jos baltutėlių drabužių
ir taip gražiai pražilusių plaukų sruogų,
o ji tik  nurausta skaisčiais veideliais ir įžengus į pirkią
geldoje užmaišo tešlą. Nulipdžiusi dailų kepalėlį,
įspaudžia jame kryžiaus ženklą ir pašauna į krosnį.
Pakvimpa šviežia duonelė. Jos šiltas kūnas maloniai slysta gomuriu.
Piemenys baltinių rankovėmis nusišluosto pieno putą nuo burnų
ir droviai nuleidžia akis.
Moteris nusišypso. Meiliai priglunda barzdočiaus glėby, arčiau širdies,
kur dar girdis dalgelės plakimas.