apie ūną ir klencą

„apie ūną ir klencą“

    įsivaizduoju mažą mergaitę didelėm smalsiom valiūkiškom mėlynom akim, riesta nosimi ir lūpytėm, kurių vienas kamputis nežymiai pakilęs aukštyn ir atrodo, kad ta mergaitė amžinai šypso. Su dideliu raudonu kaspinu ant galvos, per trumpa raudona suknele su baltais taškučiais, mažais sandalais ir visąlaik susidėjus rankytes už nugaros kraipo savo pūpsantį pilvuką. Nuostabi mergaitė.
          Pažįstu berniuką kankinusį ją. Šviesiaplaukis, žydrų spirgančių akių, pūstažandis, iki liemens užsitempęs mėlynas kelnes su petnešom, kuriu viena saga išplyšusi ir rankoje laikantis seną aptriušusią laidynę. Mačiau kaip jis mergaitės lėlę numetė į balą, bet paskui mergytė apsiverkė. O juk žinai ją. Balsu ji neverkia. Tik išplečia akis, apatinė lūpa pradeda virpėti, ant kaktos atsiranda atsiranda mažytė raukšlelė. Ašarėlės tyliai bėga per vėjo ir saulės nugairintus skruostus.!
    Kitą dieną jis, pamatęs mergaitę, labai susigėdo. Ji sėdėjo su drauge paplūdimy, kuris šties buvo šiukšlynas, buvęs šalia jų namų. Tai buvo kvadratinė dėžė pripita smėlio, kuris ten atsirado prieš šimtą metų, bet matomai iki tol jo niekas ir nekeitė. Keli draugai paskubino jį lėkti į šalia žėlusį mišką. Išraudęs pasakė, kad jį mama nubaudė ir neleido niekur eiti. Berniukai dingo horizonte, vadinasi patikėjo melu iš reikalo. O reikalas buvo toks: Rankoje, kurioje anksčiau tūnojo laidynė, dabar buvo mažas medžiagos lopinėlis. Jis jį spaudė labai stipriai, kad  niekas nepamatytų ir labai išraudo, kai berniukai priėjo pasisveikinti. Dabar atėjo tikamas laikas atiduoti suknelę.
      Ir manai mergytė nepastebėjo to berniuko, kuris lindėjo už alyvų krūmo ir slapukiškai stebėjo ją su drauge? Manai nepastebėjo kaip jo žandus išmušė raudonis? Pastebėjo. Ji šypsojo labiau nei visada. Iki ausų! Pradėjo pešioti savo suknelės kraštelį. Nesiklausė kaip draugė giriasi, kad gavo blizgančių lipdukų ir kaip turtingas dėdė davė jai penkis litus. Mergaitės mintys napčiuopiamom sruogelėm sklaidė virš jos. Akys nejučiom krypdavo į alyvų krūmą ir ne dėl to, kad žiedai dėl savo dydžio linkstantys žemyn, skleidė neapsakomą kvapą, nuo kurio ima niežėti nosį. Ji vis žvilgčiojo ten, manydama, kad taip padrąsins Klencą, kuris prakaituotam delniuke spaudė mažą medžiagėlę. Kaip manai, padėjo jam įsidrąsinti mergytės žvilgsniai?

        .. Pirmi žingsniai niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių. Klencas atsistojo ir nuėjo nuo alyvmedžio pro šalia tebestovintį seną, pastelinėm spalvom nudažytą suoliuką. Ligi pat supynių jis neatsisuko nei karto atgal. Senas, jau seniai per mažas, atrakcionų parkas stovėjo visai kitam paplūdimio gale. Supynės nusisuko į miško pusę. Dešiniau sėdėjo senyvo amžiaus moteriškės, kuriom per pastaruosius metus jis jau ne kartą iškūlė stiklus, už kuriuos taip ir neatnešė žadėtų saldainių. Už jo stovėjo mergaitė paslėpusi rankas po suknele. Ji žiūrėjo į Klenco rankovėje įsuktą suknelę, kol nusisukęs jis sumurmėjo kelis žodžius, atrodo, skirtus sau į nosį. Mergaitė nuosijuokė ir paklausė ar jis neturėtų jai vieno saldainio. Tada jis atsisuko, nedrąsiai pakėlė akis į mergaitę. Jis juk  turi begalybę saldainių, nors iš tiesų teturėjo vieną saldainį savo mėlynų aptrintų kelnių kišenėj. Tą saldainį jis nešiojo kišenėj ilgai. Saugojo ypatingai progai. Jo popierėlis buvo jau apsitrynęs, pats saldainis visas suniurkytas, bet visgi saldainis. Jis ištraukė tą saldainį, staigiai įbruko jai delnan tarė „turėkis“. Iš tikrųjų jam buvo skaudu, kad atiduoda savo saladinį. Net jam pačiam buvo keista, kad toks geras pasidarė. Juk jokiais būdais nebūtų atidavęs to saldainio kažkuriam iš savo draugų. O Ūnai jis atidavė. Ūna pažiūrėjo i varganą saldainį, tada į nusisukusį Klencą ir tarė:
    „Mum abiem užteks“
    Klencas vylingai atsisuko ir pasakė:
    „Kaip mes pasidalysim? „
    „O mes paklausim mano senelio. Jis viską žino“
    Kai berniukas liko sėdėti, mergaitė išnyko. Kartu ji pasiėmė milijoną saldainių, kuriuos saugojo berniukas širdy. Klencas kiekvieną rytą laukė jos mažajame atrakcionų parke, kelis kartus jį nuvijo tik katinus mylinti bobutė, tačiau mergaitė daugiau nepasirodė. Jam atrodė praėjo metai, ilgi, pernelyg ilgai užsitęsę metai. Juose nesikeitė metų laikai, kiekviena diena ir vakaras prasidėdavo padrikai, be pradžios į naują dieną, be naujų saldainių, be senų draugų. Jis tik sėdėjo vienas. Jo oda jau seniai buvo įrudus nuo saulės spindulių, plaukai išdžiūvę ir atrodė šviesesni nei kada anksčiau. Kiekvieną rytą jis sėdėjo pasipuošęs tom pačiom mėlynom kelnėm su didžiule kišene ties krūtine, kai vieną kartą prieš jo akis atsirado kažkieno ranka. Delnas buvo senas, susiraukšlėjęs ir visai nepriminė to, i kurį jis įdėjo saldainį, tačiau saldainis buvo tas. Senelis pasakė, kad mergaitė susirgo ir atsisakė pasveikti kol Klencui nepaklius saldainis. Klencas tik sėdėjo ir šypsojo pasiraitojęs baltas kojines iki kelių. Anksčiau jis neturėjo ko laukti, bet dabar ji tuoj pasveiks ir išbėgs su savo nuostabia šypsena ligi ausų į kiemą. Kol Ūna pasveiko ir senelis jai leido eiti į kiemą praėjo visa savaitė. Visą tą savaitę Klencas laukė toj pačioj vietoj. Ant pastelinėm spalvom dažyto suoliuko.
        Bet vieną rytą mergaitė atbėgo šypsodama iki ausų. Tik ji taip moka! Ji vilkėjo mėlyną, medvilninę suknelę su geltonom sagom. Plaukuose plazdeno atlasiniai mėlyni kaspinai. Klencas pamatęs ją atsistojo, susikišo rankas į kišenes ir bato nosim pradėjo spardyti žemę. Jis tik dabar susimąstė ką jis jai sakys. Kodėl jis jos čia laukė? Staiga nežinia kas jam užėjo. Jis priėjo prie jos, griebė jos ranką, pradėjo tempti paskui save sakydamas:
    „Žinok aš ne tik saldainių turiu. O ir vyšnių. Didelių ir raudonų. Tokių niekur nesi valgiusi. „Ji atsistojo prie nedidelio medžio, ant kurio tebesilaikė ant gležnų kotelių keletas, kitiem sunkiau pasiekiamų, vyšnių. berniukas žiūrėjo į priešais atsisukusią Ūną, kuri asisiebusi bandė pasiekti medžio šakelę iki kurios jai trūko tik nedidelio metro. Jai vis besistiebiant per jos kūną bėgiojo saulės zuikučiai, besiskverbiantys pro žaliuojančios vyšnios lapus. Po valandėlės atėjo ruduo, mergaitė rankoje laikė sudžiūvusią vyšnios šakelę. Ji stovėjo pilnu stoviu ir nors nebesistiebė kaip anksčiau, per jos kūną ir dabar bėgiojo padriki sulės spinduliai. Jiem buvo dvigubai metų nei tada, jiems kartu sudėjus. Abu jie paaugo per gerą metrą. mergaitė nebenešiojo suknelės, kuri jai jau tada buvo per trumpa, tačiau berniuko akyse ji atrodė tokia pati, kaip aną kartą pries dešimt metų. Tik dabar jis nebelaikė rankų kišenėse. Apglėbęs ją susakė tą patį, ką kadaise išdrįso pasakyti tik savo nosiai. Jos veide vėl įsiplieskė šypsena ir ji jam pasakė, kad irgi jį myli. Dabar jie geriausi draugai ir mylimieji. Nors čia nebegyvena, kasmet atvažiuoja aplankyti vyšnios, prie kurios pirmą kartą pasibučiavo.