Sonetas jaunai nakčiai

Vienintelis jos žvilgsnis paslaptingas
Padalino širdį į tūkstantį dalių
Ir jausmų gausos šių įnoringų
Surinkti iki šiol nebegaliu.

Jauno lengvabūdiškumo padangę giedrą
Apniaukė troškimų ir vilčių skara sodri.
Supratau tuomet, kad nuostabi ramybė
Išnyko horizonto pakrašty.

Naktis, kuri turėjo tęstis amžinybę visą,
Prabėgo it akimirksnis žavus
Nudažęs tamsią drobę palete spalvų.

Sulig pirma šviesos kaitra
Jos rankos ištirpo mano delnuose
Palikdamos vos tūkstantį skeveldrų horizonto tamsoje.