Norai

Man ir vėlei panūsta klajoti
Saulės glajumi lietais laukais
Išdabintais žiedų puruma -
Pasaldintais pienių trupiniais…

Gardžiuotis tuomet, ne keliauti
Linksta didelė mano širdis
Dar garuojančia šia žaluma…
Bet ir gundyt, oi gundyt mane
Pajėgi ji pavasario šėlui
Nesiliaujančiam suktis rate!..

Vakarais aš panūstu klejoti
Pasaulėlio jau kito takais
Ir tikėti dienos įspaudais -
Likučiais spalvotam sapne
Kuriame lyg ramunę ar pienę
Išbarstytą regėčiau save.