Peizažas su švyturiu

Jei kada neturėčiau kur eiti
Jei priliptų prie geliančių prieširdžių
Įmagnetintas prarastas laikas
Jei kalbėti eilėm negalėčiau

Jei, neklydusi arkose didmiesčių,
Pasiklysčiau likimo vienutėje
Jei nustočiau gedėti negrįžtančių
Jei norėčiau negrįžusia būti

Jei paleistų, didybės apakintas,
Prie pat piko, tegu ir ne Alpių,
mano virvę – šaltesnis už svetimą
Artimesnis už artimą – draugas

Jei suprasčiau – per daug pasakyta
Ir ne žodžio daugiau nebegalima…

Susigūžusi eičiau link švyturio
Gelsvo smelio ir mažo suolelio

Pasilikti, laukimą praaugus,
Veidu tolin, jaukiausioj pakrantėj
Šimtasyk nutylėjus, kad laukiu…
... jei kada neturėtum kur eiti

(Skiriu A. P.)