Fatalizmas

Kai mano gyslomis tekės ne kraujas,
O raudonas vynas,
Žadėjau grįžti į namus,
Nors jie ir būtų taip toli.
Atsiklaupsiu ir nusižeminsiu savo karaliui,
Savo chaotiškam dievui.
Žinau, kad nesutiksiu jo dar ilgai,
Žinau, kad mus skiria dykumos devynios,
Bet jeigu pūs samumas palankus,
Tu lyg aitvaras, lyg dūmas atkeliausi.
Tačiau aš išskrisiu tolyn, kur nesuras manęs niekas,
Ten kur pasauliečius eretikais laiko,
Ant kryžių kala uždėję erškėčių vainiką.
Ten ugnis ir žemė negali būti kartu...
Todėl aš eisiu viena savo keliu,
Nekelsiu daugiau kibirkščių,
Paliksiu žemę ir skubėsiu basa,
O kruvinos rankos šią dramą pabaigs.