Pasakų prakartėlė

Klaviatūros barškėjimas, žalsvos bėgančios raidės juodame fone, atsispindinčios ant akinių žalsvos antirefleksinės dangos ir pavargęs, paraudęs žvilgsnis, bandantis kaip nors pakeisti akies lęšiuko laužiamąją gebą... Šiandien man nieko nereikia. Nė motais man spuoguota oda, netrinkta galva, neskusta barzda, nekirpti nagai ir kitos dirbti trukdančios nesąmonės, grįžus namo po sunkaus ir ne itin mėgstamo darbo. Aš rašau.

„Kartais norisi pabėgti nuo realybės. Atsijungti nors trumpam nuo šito suknisto pasaulio, kuriame tiek daug nihilizmo, abejingumo ir pykčio. Gerai būtų nusižudyti, bet supranti, kad po mirties kentėsi dar labiau. Net tie įvykiai, taip džiugiai sukrėtę tavo gyvenimą, įrodę Dievo buvimą, dabar tarsi nebuvę. Tarsi sapnas. Vėl norisi pabėgti į sapnus. Kaip juos pakartoti? Žinau, kad mano smegenyse yra savotiška videoteka, jie kartais kartojasi, tačiau ne tuomet, kai to norisi.
Norėčiau sugrįžti į tą sapną... Holivudinį filmą, kurį pavadinau „Pasakų prakartėlė“.

Sunkus trijų stipinų vairiukas, žalsvi spidometro, tachometro ciferblatai, raudonai žybčiojantys degalų, tepalų ir vandens lygio indikatoriai... Iki skausmo kieta sportinė sėdynė, smagus pasišokinėjimas per duobes ir kupstus raižytoje vietovėje... Gera amortizacija...
-Oi... oi...
-Užsisek diržą, močiut.
Žvilgsnis nukrypsta į žvaigždėtą dangų. Ieškome Jupiterio ir Veneros konjunkcijos. Lėtėjame. Perjungiu į žemesnę pavarą. Ant stiklo užsižiebia mini projekcija „LOW RANGE“. Nesigilinu, ką tai reiškia.
-Jau turėtų būti, - prataria močiutė.
Sustabdau visureigį, išjungiu variklį ir šviesas. Močiutė išlipa ir dairosi į dangų.
-Štai ten! Žiūrėk! Jau!
Matau virpantį, pulsuojantį šviesulį, lėtai judantį vakarų ašigalio link. Ausyse girdžiu keistą ūžesį, primenantį elektros transformatorių. Pagalvoju, kad tai – žemiškoji skraidanti lėkštė, slaptas kažkurios valstybės žvalgybinis orlaivis, varomas magnetiniais laukais, sukeliamais stiprių srovių superlaidininkuose.  Navigatorius rodo: „** laipsniai 47‘ 09“ rytų platumos, ** laipsniai 26‘ 85‘‘ link šiaurės ekvatoriaus [Предупреждение: Палидовуй трукста прасмингу дуомену!]“. Baiminuosi, kad stiprios elektromagnetinės bangos sudegins visą elektroninę įrangą, gal net iškepins mūsų odą.
Močiutė žiūri į šviesą, prisidengusi akis delnu. Aš sėlinu ir slepiuosi už kažkokio akmens tarp kupstų. Apačioje – neaprėpiamas slėnis, kažkur toli – jau užmigęs miestukas, navigatoriaus pavadintas „Bet-Lay“. Nusiimu nuo peties sovietinį snaiperinį šautuvą „SVD“, įjungiu naktinio matymo režimą.
-Tu ką, išprotėjai!? Jėzulį, Mariją nušausi!.. Imk, turiu dar vienus žiūronus.
Močiutė kaip visada rūpestinga ir atsargi. Paimu žiūronus ir pritraukiu vaizdą. Regėjimo lauko kampe – lazerinė projekcija: „Distance: 0, 06125 miles“. Atrodo, lyg viskas būtų matoma iš kokių dvidešimties metrų. Siaubas! Oloje nugriuvusi, išsižergusi moteris gimdo!.. Rėkia, raižoma sąrėmių. Barzdotas dėdulė, nežinodamas, ką daryti, stoviniuoja, vaikštinėja aplink, lyg bando ją drąsinti man nesuprantama kalba. Kūdikis išlenda greitai. Per greitai, kad tai būtų ne sapnas. Dėdulė nusisega nuo diržo peilį, nupjauna virkštelę. Moteris svirduliuodama atsistoja ir apvynioja rėkiantį gniužulėlį savo skara. Paguldo į kažkodėl ne vietoje atsiradusias ėdžias. Ateina pulkelis kažkokių bernų ir berniukų su lazdomis. Su jais atslenka tuntas bliaunančių avių. Visi smalsiai žiūri į dabar jau pavargusią ir nurimusią lėlę.
-Žiūrėk, verbliūdai! Trys karaliai atjojo! Bet ne, kodėl jie septyni?
-Nežinau, - pratariu.
Barzdočiai, apsirengę baltomis marškomis, apsivynioję galvas tiurbanais. Nukelia nuo kupranugarių skrynias ir dėžes, atsiklaupia, o gal krenta ant žemės...

Čia mano sapnas pasibaigia. Einu miegoti. Su viltimi, kad kažkas pasikartos dabar. Tačiau sapnas nesikartoja.

Buvo naktis. Mes sėdėjome juodame „Mercedes“, stovinčiame siauroje tuščioje gatvelėje. Navigatorius rodė adresą „Gahanna street, Jerusalem, Israel“.
-Kodėl mes esame čia? Istorinės pranašystės teigia, kad jis bus pradėtas kažkur dykumoje, paleistuvės, santykiaujančios su daugybe vyrų... - paklausiau aš.
-Tikėk manim, Tamūk. Būk čia ir taisyk skalpterį, - atsakė senelis.
„Trimatį infraraudonųjų spindulių skenerį-radarą, o ne kažkokį skalpterį“, - norėjau jam paaiškinti, bet tylėjau ir, maigydamas vartotojui ne itin draugišką mygtukų rinkinį, bandžiau atspėti krypties, jautrio ir spektro parametrus. Galiausiai įrenginio algoritmai užfiksavo ir atpažino kažkokį prasmingą vaizdą, ir ekrane pasirodė lėtai užsidažanti progreso juosta su besisukančių trimačių kristalų užsklanda. Užrašas rodė „Image processing progress..... 17%“
-Tamūk, padaryk, kad rodytų. Tu gi kampjūterių spicalystas, - tarė senelis. Jis čepsėjo, burnoje vartydamas čiulpiamą šokoladinį saldainį, ir stukseno medine lazda su išdrožinėtais žalčiais. Tai mane labai erzino, bet aš jam nieko nesakiau, tik mintyse keikiausi necenzūriniais keiksmais.
-Tuoj rodys, - atsakiau jam.
Netrukus pasirodė apdorotas vaizdas. Du kūnai, švytintys įvairių spindulių aureolėmis, ritmingai judėjo. Nutaikiau į langą lazerinį mikrofoną, ir pasigirdo nepadorios aimanos, kupinos geismo ir aistros. Mane apėmė pyktis ir noras greitai veikti. Aš išsitraukiau pistoletą ir prisukau duslintuvą.
-Reikia juos likviduoti, - pratariau.
-Tamūkas, nedaryk to. Antikristas ateis į šį pasaulį, ir tokia yra Dievo valia.
Mintyse suabejojau: „o jeigu tai ne jie?.. “ Ir sapnas nutrūko.

Katalikų tikėjimas ir jo legendos nutrūko. Jį persmelkė ateizmo, laisvamanybės, agnosticizmo, induizmo ir budizmo teiginiai, girdėti universitete per filosofijos paskaitas. Senelis ir močiutė karstais buvo nuleisti į žemę. Tačiau kažkas manyje liko, ir vizijos lankė toliau.

Regėjau persekiojamus krikščionių pabėgėlius dykumose, gyvenančius kartoninėse lūšnose ir nebevažiuojančių automobilių kėbuluose. Regėjau katalikų vienuolius-kovotojus, ginkluotus senais automatais, apsirengusius baltai raudonais rūbais su kryžiais, tūnančius dykumų ir snieguotų kalnų apkasuose. Regėjau Vatikano aikštę su ištvirkusia, besilinksminančia minia, susitelkusia aplink pakylą, ant kurios gulėjo išniekinti dviejų pranašų kūnai. Aikštėje vyko vakarėlis su išgertuvėmis, narkotikais ir orgijomis, lydimas trankios techno muzikos ir šviesos efektų. Atėjo vakarėlio kulminacija. Antikristas, užsidėjęs kažkieno išrastus magnetinės levitacijos batus, kilo į dangų.
„Mes įveikėm Dievą,
Tu džiaukis šia diena,
Skraidom angelais... “- aikštėje aidėjo nerišlus apgirtusios dainininkės balsas, pagražintas aido efektu. Antikristas staiga sumataravo kojomis ore, prarado pusiausvyrą ir krito. Jo kūnas ištiško ant suskeldėjusio, prišiukšlinto aikštės grindinio. Muzika nutilo ir minia sustingo. Ore vis dar blyksėjo šviesos efektai.
-Ponios ir ponai, prašome nekelti panikos, - per mikrofoną prakalbo vakaro didžėjus. - Mūsų lyderis žuvo, bet mes tęsime linksmybes jo garbei...
Minia stovėjo sustingusi. Atsikėlė nužudyti ir išniekinti pranašai.
-Žmonės, atsiverskite dabar, - prabilo vienas iš jų.
Aš stovėjau ant Šv. Petro bazilikos stogo atbrailos ir rūkiau. Persigandęs iš rankos išmečiau cigaretę. Minia pasileido bėgti. Žmonės trypė vieni kitus. Aš bandžiau melstis. Bandžiau užčiuopti kryželį ant krūtinės, kuris eilinį kartą buvo pamestas. Tikėjausi bent dalinai būti teisiu.
Sapnai dažnai būna padriki. Aš nusikėliau į tas vietas dykumose, kur krikščionys, sužinoję apie Antikristo žūtį, rengė linksmas agapės puotas iš kažkur sugautų laukinių paukščių ir žvėrių. Iš dangaus lijo, ir temstančiame skliaute ryškiai matėsi žvaigždės su planetomis. Jos iš lėto slinko, sudarydamos kryžių. Ir pasirodė pranašauta kryžiaus formos kometa. Kažkodėl tuo metu visi turėjome mirti, bet nemirėme. Ir sapnas nutrūko.

Išaušo priešpaskutinė atostogų diena, ir aš pabudau. Pabudęs perverčiau senus foliantus, pogrindines sovietmečio brošiūrėles ir internete atsidūrusius failus su pranašystėmis. Visa tai kėlė šį vaizdinių mišinį. Tik failais apie Fatimą, nutekintais neva iš Vatikano saugyklų, aš nenorėjau tikėti.