Svarbi istorija

Retkarčiais taip nutikdavo, kad Triuškis turėdavo svečių savo kambariuose. Ir tą naktį, jau antrą kartą iš eilės, jo draugas Zuiku pasiliko pas jį nakvoti. Geri buvo draugai, tai kartais taip pasielgdavo. Miegodavo įsikuitę kiekvienas savo lovos kamputyje, - Zuiku iš dešinės, Triuškis iš kairės. Ir jokio vargo nematydavo.
      Taigi, tą naktį jie elgėsi lygiai taip pat, kaip ir kitomis naktimis ir, atrodė, nieko ypatingo nebuvo jų tokiame miegojime. Bet… Pabudęs Zuiku pradėjo skųstis skaudančia savo Čia vieta. Visaip raukėsi ir dejavo. Net pabandė pasirąžyti. Triuškis sunerimo. Spėliojo, kas gi galėjo šitaip įskaudinti jo draugą. Bet nė viena dora mintis nešovė į galvą…
      Ir staiga, savo lovoje Triuškis užčiuopė kažką jam labai gerai pažįstamo. Pakraipė nosį ir suprato - tai buvo Minkštukas! Na, vienas jų, nes Minkštukai po vieną negyvena. Kaip apsidžiaugė Triuškis, kad viskas taip greit išaiškėjo. Stryktelėjo lovoje ir tučtuojau išaiškino savo draugui visą situaciją. Papasakojo Zuiku apie Minkštukus, kurie gyvena lovoje. Ir apie tą jų ypatingą savybę užmigus sukietėti. Ne kartą ir pačiam kažkas panašaus buvo nutikę. O kadangi Zuiku, matyt, prispaudė vieną iš Minkštukų, tai tas sukietėjęs savo ruožtu nuspaudė Zuiku Čia vietą.
      Uf... - Atsipūtė draugai, išsprendę tokį svarbų rytinį klausimą ir nuėjo gamintis pusryčių.