Raktas (1-2)

Abu vyrai įsėdo į mašiną ir pavažiavę į priekį, apsisuko sankryžoje. Mašina sustojo šalikelėje ir jie ėmė dairytis:
- Gal tu suklydai, Oli? - paklausė tamsiaplaukis vyrukas sėdėjusio greta jo vairuotojo.
Jis buvo aukštas, tvirtai sudėtas, labai trumpai kirptais plaukais. Kairėje ausyje kybojo auskaras, keistos rakto formos, o rankoje jis laikė nedidelį valdymo pultelį, labai panašų į mašinos. Mygtukai jame buvo tokie maži, kad jis savo grubiais, stambiais pirštais niekaip negalėjo su jais susitvarkyti, jam spaudėsi iškarto keli.
- Imk tu tą velnio pultelį, aš jau neturiu kantrybės su juo žaisti! - jis padavė jį Oliui.
- Mašiną geriau parkuojam čia. Iš čia geriau matyti visas namas. Tu stebėk laiptinę iš dešinės, o aš - iš kairės pusės. Žiūrėsim kas įeis, kas išeis per duris, gal lange kur pasirodys švytėjimas... Tu būk mašinoje, o aš einu, apsidairysiu, apeisiu namą aplink ir parūkysiu.
Danas išlipo iš mašinos ir nuėjo namo link. Vyras žingsniavo dideliais, tvirtais žingsniais, truputį spyruokliuodamas savo ilgomis kojomis. Prisilietęs pirštais prie kairėje ausyje kybojusio auskaro, patrynė jį ir išgirdo savo šefo balsą.
- Ar radot? – Danas trumpai nupasakojo situaciją ir išgirdo įsakymą –,, ieškok”,,, be rakto negrįžk” ir ryšys nutrūko.
Jis neskubėdamas apėjo namą, pastoviniavo rūkydamas prie kairės laiptinės ir, kad nesukelti įtarimų, sugrįžo atgal į automobilį. Pultelis tylėjo, nesigirdėjo jokio signalo.
- Išjunk tą pultą, geriau einam į barą, išgersim po bokalą alaus, pasidairysim ir pasiklausysim kas ką šneka, gal ką ir sužinosim naudingo, - pasiūlė Oliui antras vyras.
- Manau rytoj iš pat ryto reikės vėl pasisukioti tarp vaikų, gal jie ką nors pasakys, o dabar einam į barą.
Jie išlipo iš mašinos ir įjungė signalizaciją. Olis įsidėjo įjungtą pultelį į švarko kišenę. Abu aukštaūgiai, gerai sudėti vyrai iš karto atkreipė į save ten buvusių moterų dėmesį. Jie labai skyrėsi nuo kitų čia esančių vyrų. Pasiėmę po bokalą alaus jie stoviniavo ir dairėsi, ieškodami laisvos vietos.
- Prašau čia, prisidėkit prie mūsų, pas mus laisvos vietos! - pamojo ranka Oliui graži blondinė.
Antra irgi kviečiamai linktelėjo, nusišypsojo, parodydama lygius, išbalintus dantis. Abi jos sėdėjo pasidėjusios po taurę šampano ir užkandžiavo vynuogėmis.
- Dėkui, malonu, kad pakvietėt, - Danas atsisėdo pirmas.
- Aš Danas, o jis – Olis, – ištiesė ranką pirma blondinei, o paskui kitai moteriai ugniniais plaukais.,, Tai joms lyg antri namai”- pagalvojo Olis ir klausiamai pažiūrėjo į priešais jį sėdinčią ryškiaspalvę, žalsvų akių moterį. Jie dar kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą.
- Aš Alia, pilnas mano vardas - Alisa, o mano draugė – Virga. Mes abi čia dažnai lankomės, susitinkam paplepėti. Mes čia ir gyvenam netoliese. Virga - štai šitam name, - ji parodė į tą patį namą, kur jie ieškojo rakto, - o aš pirmame name ten, už posūkio. Mes vienišos, šiuolaikinės moterys, sau galim viską leisti, - lyg teisindamasi pasakė Alė. - Abi esam mokytojos, Virga dėsto istoriją, o aš - matematiką, - toliau aiškino ji ir klausiamai pasižiūrėjo į Olį.
- O mes abu dirbam viename tyrimo institute, esam energetikai, irgi vieniši, bet taip dažnai šitaip leisti laisvalaikį negalim, amžini budėjimai laboratorijoje. Aš fizikas, o jis chemikas, - linktelėjo Dano pusėn Olis. Stojo trumpa tyla.
- Na, tai pakelkim pirmą tostą už likimą, kuris suvedė mus čia ir supažindino su jumis, - pakėlė bokalą Danas.
- Į jūsų sveikatą! Visi po truputį nugėrė. Olis pasiūlė jų naujoms pažįstamoms ką nors užsisakyti.
- Mes dar nepietavom, - palaikė pokalbį Danas, - O juk reikia ir vakarienę valgyti! – ir pamojo padavėjai. Moterys ėmė prieštarauti, nes jos ištiesu nevalgydavo vakarienės.
- Tik dėl jūsų mes darom išimtį, - ir atsisukusi į Virgą paklausė jos: - Ką užsakysim?
- Danai, tu užsakyk visiems vienodai, tik bulvių mums nereikia, nes mes jų nevalgom. Ir jokio deserto! Nebent dar po taurę šampano! Tai viskas, užteks visam vakarui, - Alia šypsojosi, žiūrėdama Danui į akis, tarsi kviesdama likti su ja ilgam.
Laikas bėgo, maistas buvo suvalgytas linksmai plepant ir juokaujant .
Olis su Danu susižvalgė. Jie suprato vienas kitą ir Danas nežymiai pasuko pokalbį apie darbą, kolegas, pradėjo klausinėti apie mokyklą, vaikus ir apie skautų būrelį. Pasirodo, kad skautų būreliui vadovavo moterų geras draugas Rokas, kurį vaikai pravardžiuodavo Buroku. Jis buvo apvaliais rausvais žandais, nuolat šypsojosi, netgi tada, kai ką nors bausdavo per fizinio lavinimo pamokas. Jis mokėjo pasijuokti iš kitų, kandžiai įkąsti, bet buvo neblogas kolega. Gyveno jis tame pačiame name kaip ir Virga, tik kitoje laiptinėje.
- Beje, šiame name gyvena ir keli mano mokyklos jaunesnių klasių mokiniai, - pareiškė Virga. Ji pradėjo pasakoti apie savo klasę.
- Vienas iš mano septintos klasės auklėtinių irgi gyvena mūsų name, toks Tomas. Jis gyvena šalia manęs, septintame aukšte, mus skiria siena, jungianti jų keturių kambarių butą su mano dviejų. Vaikas labai apsiskaitęs, sumanus ir labai savarankiškas. Jo geriausia draugė ne mama ar tėvas, o močiutė. Ta senė, tai velnio nešta ir pamesta! Kadaise jaunystėje buvo žymi sportininkė, tai ir dabar vis negali niekaip nurimti. Dažniausiai jis būna su ja, nes tėvai amžinai išvažiavę, tai komandiruotėje, tai atostogauja. Sūnaus su savimi niekur neima. Kai aš paskutinį kartą šnekėjau su jais, jie nurodė man priežastį kodėl taip elgiasi. Skaito, kad vaiko iki penkiolikos metų blaškyti negalima, jis turi augti pastovioje aplinkoje, be jokios įtampos ir stresų. Viskas turi tekėti įprastine vaga, tolygiai, pastoviai ir ramiai . Tai jų tokia nuomonė ir jie to laikosi. Tomas visą laisvalaikį leidžia su savo draugu ir močiute. Ji gana įdomi, negaliu nieko blogo pasakyti, išsilavinusi, vis dar padalyvauja šaudymo varžybose. Jai jau apie šešiasdešimt, bet ji savo rezultatais ne ką nusileidžia jaunimui. Apie tokius žmones sako - pati nuseno, o širdis jauna. Senutė viskuo nors užsiėmusi, kažką rašo ir vis mokosi, taip pati man pasakojo. Prieš keletą metų gavo vairavimo teises ir dabar važinėja. Su savo anūku labai gerai sutaria. Jiedu supranta vienas kitą, ji ir skatina Tomą domėtis viskuo, palaiko jį užklasinėje veikloje. Ir jis amžinai kažkuo užsiėmęs, kažką vis kuria, kartais net tos srities mokytojų prašo patarimo. Šiandien, kai stovėjau balkone ir rūkiau, jis atliko kažkokius bandymus. Kažkas pas jį pradėjo cypsėti, paskui nušvito visom vaivorykštės spalvom, ką jis ten sugalvojo, net neįsivaizduoju. Močiutė irgi buvo kartu su juo, - pasakojo Virga.
Vyrų akys taip išsiplėtė, ne, tiesiog išsprogo iš netikėtumo. Jie abu vienu metu norėjo kažką pasakyti, bet taip ir liko atvertomis burnomis.,, O, kad ją perkūnas trenktų! Tai su ja mes susidūrėme lifte ‚“- mąstė Danas ir pasuko veidą su dirbtine šypsena į Olį.,, Tai senė, mus išmaudė! ”, - pagalvojo ir jis. ”Juk aš teisingai nustačiau rakto būvimo vietą, tai kur gi dabar jo ieškoti? ”
Abiejų mintis nutraukė staiga pradėjęs pypsėti pultas. Kol Olis jį išėmė iš kišenės, pultas išsijungė, bet jis spėjo pamatyti mirksinčią rodyklę mažame ekrane, pulto viršutinėje dalyje. Raudonos spalvos taškas judėjo keliu E- 85.
”Negi jie važiuoja į Klaipėdos pusę? ” Jam pasidarė labai neramu, todėl metęs trumpą žvilgsnį į Daną ir kaltai šypsodamasis, jis kreipėsi į savo naujas drauges.
- Mums duoda žinią, kad reikia kuo skubiau grįžti į laboratorijas. Bet kurią dieną galėsim jus čia sutikti, o dabar leiskit apmokėti sąskaitą ir pristatyti jus iki namų, - galantiškai nusilenkė joms Danas ir atsikėlė.
- Labai gaila, galėtume pratęsti pažintį pas mane, - truputį nusivylusiu balsu tarė Virga ir dar pridėjo, - mes dar truputį pasėdėsim, paklausysim muzikos. Mus lydėti tikrai nereikia! Na ką gi, iki greito pasimatymo ir dėkui už vakarą!.
Jie greitai išbėgo iš baro ir Danas puolė skambinti šefui:
- Šefe, nustatėm kryptį, kuria juda mūsų raktas. Tai kelias E-85! Mes tuoj pat leidžiamės į kelionę, pranešim kai bus naujienos, - Šefas tylėdamas išklausė ir padėjo ragelį.


                                                      ***

Močiutė, išvažiavusi iš Šilainių, pasuko į pagrindinį kelią, sustabdė automobilį.
-Tai ką darom? Kur keliaujam? Pas savo draugę aš nelabai norėčiau važiuoti. Berniukas gūžtelėjo pečiais ir tylėdamas apie kažką giliai mąstė.
- Reikia kažkur dingti, nes bus riesta. Aš vis galvoju apie tą radinį. Kas tai? Kodėl jis aniems toks svarbus? Ką jis reiškia? Įsivėlėm į kažką labai bjauraus! - lyg Tomui, lyg pačiai sau dėstė ji.
-Tai ką, jungiam navigacinę įrangą ir renkamės maršrutą.
Raktas, kurį Tomas laikė pasirišęs virvele po kaklu, cyptelėjo iš eilės tris kartus ir navigacinėje įrangoje pasirodė žalia rodyklė, kuri ėmė judėti keliu E-85, Kaunas-Babtai-Viduklė ir stabtelėjo.
-Taip, tikrai turim atsakymą į mūsų klausymą... Judam! – ji paspaudė sankabą ir mašina pajudėjo iš vietos.
Buvo jau devinta valanda vakaro. Saulė dar nebuvo nusileidusi, dar buvo pakankamai šviesu. Važiavo jie greitai, kelias buvo beveik visai tuščias. Kaunas pasiliko užpakalyje. Jie pravažiavo Babtus, kirto Nevėžį ir artėjo prie Ariogalos. Visą kelią. abu važiavo tylėdami.
- Taip važiuodami mes greitai pasieksim Viduklę, - prabilo močiutė. -Tu man pasakyk, ką tu apie tai galvoji, Tomai? Gal mums paprasčiausiai reikėjo išmesti jį ir nebūtų jokio vargo, o dabar važiuojam naktį net nežinodami kur ir dėl ko!
- Ne, aš tą raktą radau, aš už jį ir atsakingas. Jis, matyt, labai reikšmingas. Kažkam tai labai svarbu jį turėti. Man tie vyrai visai nepatiko, - pridūrė jis.
- O man tai atrodo, kad čia įmaišyti ne tik šie du vyrai, jie tik kaip tarnaujantys šeimininkui šunys, tik vykdo jo įsakymus. Šuva ne čia pakastas! Negalvokim apie tai. Raktas - mūsų sąjungininkas, jis su mumis šneka ir mes turim bendrom jėgom pasiekti galutinį tikslą.
- Sutinku. Važiuojam kur veda raktas. Bet dabar norėčiau ką nors užvalgyti. Mačiau, kad pridėjai pusę iškilų krepšio.
Berniukas pasisuko ir paėmė nuo užpakalinės sėdynės maišelį su sumuštiniais ir vieną agurką. Išsiėmė vieną riekę su dešra, uždėtą ant kaimiškos naminės juodos duonos. Mašinoje iš karto pakvipo rūkyta mėsa ir šviežiais agurkais. Tomas kramtydamas dairėsi į šalis:
- Jau kirtom Dubysą. Žiūrėk, antai, du vyrai nuo kranto gaudo žuvį, norėčiau ir aš su tėčiu kada nors čia atvažiuoti pažvejoti. Man čia labai patinka, čia tikrai gražu.
- Prisimeni, Tomai, aš tau skaičiau eilėraštį -,, Ten, kur Dubysa mėlyna juosta banguoja plati, ko ašarėle, ko tu per skruostą kaip perlas riedi? ” O dabar žiūrėk, Dubysa visai neplati. Kaip viskas pasikeitė, - susimąstė močiutė.
– Žiūrėk, jau ir Ariogalą pravažiavom, tuoj bus Girkalnis, o ten jau ir Viduklė, - ji ištraukė iš savo kišenės dvi karameles, vieną įsidėjo į burną, o kitą padavė anūkui.,, Taip neramu, veliuosi į kažkokią avantiūrą, bet juk vaiko vieno nepaliksi”- mąstė ji, o Tomas, užvalgęs pradėjo snausti.
Mašinai priartėjo prie Viduklės, raktas vėl tris kartus cyptelėjo ir nušvito ryškia šviesa. Pasidarė šviesu kaip saulėtą dieną, bet tai truko tik keletą akimirkų. Ekrane vėl pasirodė žalia rodyklė, kuri dabar judėjo keliu A-12, Skaudvilė-Tauragė, link sankryžos, o nuo jos pasuko į dešinę – Pagėgių–Rūkų pusėn ir sustojo. Tomas net neišgirdo rakto cypsėjimo, jis jau kietai miegojo.,, Tegul truputį pamiega, neaišku kas mūsų laukia. Nemanau, kad bus bloga baigtis, “- ji įsuko į kelią A-7 ir A-12, kirto ties Skaudvilę Jūros upę ir įvažiavusi į sankryžą, pasuko į dešinę. Dabar močiutė suprato, kur jai reikia važiuoti.,, Kas mūsų laukia? Kas laukia mano anūko? Neduok Dieve, kad tik kas nors neatsitiktų tam vaikui, ”- mąstė ji.
Mašina jau pravažiavo Pagėgius, iki Rūkų liko penki kilometrai. Moteriškė vis neramiai žvilgčiojo į navigacinės įrangos ekraną ir įsitempusi laukė rakto cypsėjimo. Bet raktas tylėjo. Pravažiavo Rūkus ir tik tada išgirdo garsą ir šviesos žybtelėjimą . Močiutė staiga sustabdė mašiną ir Tomas prabudo.
- Kur mes?
- Jau pravažiavom Rūkus, liko tiktai vienas namas. Štai tas, tau iš dešinės ant kalvelės, - ji parodė ranka. Kelias minutes jie sėdėjo ir įdėmiai žvalgėsi aplink.
- Keista, - garsiai mąstė močiutė, - Gal kas nors turi prie mūsų prieiti? Bet juk mūsų čia niekas nepažįsta! Niekuomet aš tame krašte neturėjau nei giminių, nei draugų… Meluoju... Čia, šiame krašte, gyveno mano kursiokas, kartu mokėmės Kūno kultūros institute, - prisiminė ji.
- Tai gal ir apsistokim pas jį, pernakvosim, o paskui bus matyt.
- Rytas už vakarą gudresnis, sako liaudies patarlė. Bet kaip gi jį surasti, aš neprisimenu net jo pavardės! Man rodos, Benas. Ką gi, užsuksim į bet kurį namą kur dar dega šviesa ir paaiškinsim, kad ieškom Beno, dirbusio ar dirbančio fizinio lavinimo mokytoju. Manau, kad jį tikrai turėtų pažinoti, jei jis čia dar gyvena. O jei nerasim, pavažiuosim kiek tolėliau nuo kelio ir mašinoje lauksim aušros. Nebijai?
- Tai ir sukam į dešinę prie to namo ant kalniuko, ten dega šviesa.
Ji užvedė mašiną ir nuvažiavo dulkėtu lauko keliu. Buvo jau visai tamsu. Pakelės medžiai ir krūmai iš abiejų kelio pusių gaubė jį ir atrodė, kad šviesos kerta šioje juodumoje tunelį. Močiutė važiavo lėtai, nes kelias šioje atkarpoje buvo labai nelygus ir duobėtas.,, Kad tik padangos nenuleistų. Čia tiek daug visokių akmenų, mėtosi šakos. Atrodo, kad tas kelias visai nevažinėjamas”.
Automobilis pravažiavo dar apie kilometrą ir už paskutinio posūkio pasirodė namas. Lange degė šviesos, nors jau buvo vėlus metas. Tomas žiūrėjo į tą namą ir jo galvoje sukosi įkyri mintis - tą vaizdą jis jau buvo kažkur matęs. Jis pasisuko į močiutę.
- Tuoj atsidarys durys ir į priebutį išeis senis ilgais baltais plaukais, susegtais užpakalyje į uodegą. Aš prisiminiau kur jį mačiau, aš jį sapnavau važiuojant į čia keliu kai miegojau. Jis aiškiai pasakė:,, Aš laukiu jūsų! Reikia paskubėti. Jūsų sekliai jau netoli Pagėgių”, - labai susijaudinęs prakalbo Tomas. Ne, jis tiesiog išrėkė tuo žodžius.
Atsidarė durys. Tomas nustėro, negalėdamas pratarti nė žodžio. Močiutė viską suprato. Iš namo į priebutį išėjo žmogus, rodydamas kelią į daržinę.
- Ten statykit mašiną, aš tuoj atidarysiu duris, - ir nubėgo prie daržinės.
Ji įvažiavo vidun, sustabdė automobilį ir, persimetusi žvilgsniai su anūku, atidarė duris.
–Vaikeli, paimk visus daiktus ir eime į trobą, - ištarė šeimininkas, aš jūsų seniai laukiu.
Jis užrakino daržinės duris. Kai jie įėjo į namą, vyriškis išjungė visas šviesas, užtraukė užuolaidas ir tik po to įjungė stalinę lemputę, stovėjusią ant stalo prie kažkokio aparato, primenančio kompiuterį.
Močiutė sėdėjo visa įsitempusi, visa pasimetusi. Jos žvilgsnis lakstė po visą kambarį.
–Duok tu man raktą, vaikine, jį reikia išjungti, nes jie kaip mat nustatys jo būvimo vietą. Kada jis paskutinį kartą švietė? - paklausė jis ir ištiesė ranką, kad paimti raktą.
– Tomas nusiėmė nuo kaklo ir padavė. Vyriškis tuoj pat įjungė savo aparatūrą, paspaudė kelis mygtukus tam tikra, tik jam žinoma tvarka, surinko kodą ir dešinėje ekrano pusėje iššoko plokščia dėžutė. Tik dabar berniukas pamatė, kad dėžutės šone buvo rakto formos įdubimas. Senis nurišo nuo rakto virvelę ir įstatė jį į įdubimą, įspausdamas dėžutę atgal. Visų akys nukrypo į ekraną. Dabar jame buvo aiškiai matyti jų maršrutu greitai judantis raudonas taškas. Jis jau buvo prie Rūkų.
- Dėkui Dievui, suspėjot! Dar kurį laiką mes būsime saugūs, bet rytoj reikės elgtis labai atsargiai. O dabar sėdam prie stalo, išgersim žolelių arbatos su medumi, truputį pakalbėsim ir jūs eisit miegoti. Jums paruošti štai šitie kambariai, - parodė ranka šeimininkas į dešinėje pusėje esančias duris. - Rytoj bus labai sunki diena. Ji iš tavęs, jaunuoli, pareikalaus labai daug jėgų, drąsos ir sumanumo. Prašom, - pakvietė jis.
Vyras iš virtuvės atnešė arbatinuką jau paruoštos arbatos, padėjo molinę puodynę medaus ir paraikė baltą kaimišką varškės sūrį. Močiutė iš savo pintinės ištraukė visą atvežtą maistą ir radusi ant stalo medinį padėklą, sudėjo ant jo.
- Dabar jau galim ir ramiai susipažinti, - ištarė senis, pildamas į puodelius arbatos ir maloniai šypsodamasis.
- Aš Medas, bet čia mane visi vadina Aliumi, nors mano pilnas vardas –Almedas. Man jau greitai bus šešiasdešimt. Visą savo gyvenimą paskyriau kovai su visokiais niekšais, kurie net čia atkeliavo iš mano tėvynės, kad ir čia galėtų prisiplėšti, bauginti gyventojus ir valdyti jūsų pasaulį. Mano pasaulyje, į kurį ir tau, jaunuoli, teks keliauti, jie taip įbaugino gyventojus, kad žmonės bijo net vaikščioti po vieną. Jie stengiasi pavogti naujausias technologijas, kurios padėtų jiems užkariauti viską kas egzistuoja. Ir tik nedidelė grupė žmonių, mano labai gerų draugų, visomis savo išgalėmis kovoja su jais. Vienas iš jų – Delas. Tai jis sukūrė visai naujos rūšies energiją, kuri padeda mums persikelti iš vienos gyvosios aplinkos į kitą, tiksliai į reikiamą vietą. Jos dėka mes galim ir patys keliauti į begalines tolumas, ieškoti bendraminčių ir drauge kurti naują gyvenimą ateinančioms kartoms. Delas buvo nužudytas ir iš jo pagrobta dalis informacijos ir keli jo sukurti prietaisai. Tai juos labai sudomino ir todėl dabar bet kokia kaina jie nori pasisavinti šį naują, kitų mano artimų žmonių sukurtą išradimą. Jie siekia, kad jis tarnautų ne žmonėms, o tik jiems, kaip patys save skaito, išrinktiesiems. Tai va, jaunuoli, į ką tu įsipainiojai! Aš ten negaliu keliauti, mane iškarto atpažintų ir visos mūsų pastangos išsaugoti šį naująjį išradimą, atneštų žmonijai ne naudos, o tik padėtų sužlugdyti jį. O tu, visai kas kita! Aš tikiu tavimi. Tu gali mums padėti, - Tomas su močiute sėdėjo susimąstę, tiesiog pritrenkti ką tik išgirstų žodžių, visai pamiršę apie arbatą ir aplamai, apie viską pasaulyje. Juos užvaldė viena, vienintelė mintis - kas jų laukia rytoj....
Šeimininkas ramiai žiūrėjo į savo svečius ir laukė.
- Dėde Medai, aš Tomas, o čia mano močiutė Violeta, ją draugai tiesiog vadina Viola arba Vile. Aš tikiu, kad viskas bus gerai, aš tikrai stengsiuos jums padėti, kiek leidžia mano jėgos. Padarysiu viską kas nuo manęs priklauso.
Monitoriaus ekrane raudonas taškas netikėtai pradėjo judėti tai į vieną, tai į kitą pusę ir vėl sugrįžo į pradinę padėtį.
- Jie suprato, kad jūs esat kažkur čia, bet niekaip negali nustatyti būvimo vietos, - pratarė Medas, baigdamas gerti arbatą.
-Dabar apie nieką negalvokit, pasistenkit pailsėti, o man dar reikia padirbėti, perduoti visas žinias ir kad pasiruoštų tave, Tomai, priimti mano gimtinėje.
Jie atsisveikino, Medas apkabino Tomą per pečius lyg norėdamas jį nuraminti.
– Paimkit į rankas tuos daikčiukus. Kai būsit pasirengę miegoti, spustelėkit. Tai padės greitai užmigti ir gerai pailsėti, – šeimininkas padavė jiems po plokštelę.
–Rytoj mes visą dieną laisvi, tik dvyliktą nakties turėsime būti ant Šatrijos kalno. Iš ten tu pradėsi savo kelionę, o močiutei teks tavęs laukti čia, su manimi. Dabar, labanakt.
Jis apsisuko ir nuėjo į savo nedidelį kambarėlį, prikimštą įvairiausios aparatūros. Tomas pastebėjo, kad jo kambarėlis buvo visai be langų. Medas uždarė paskui save duris.
Berniukas nusiprausė ir atsigulė į lovą. Močiutei atrodė, kad visa tai sapnas. Ji surinko nuo stalo visus indus, sutvarkė virtuvę, išjungė šviesą ir susiruošė miegoti. Eidama palei Medo kambarį, išgirdo keistą, banguojantį triukšmą. Atrodė, kad jis sklido iš labai toli. Paskui viskas nutilo. Viola nuėjo į savo kambarį, atsigulė į lovą, pasiėmė į rankas plokštelę ir atsijungė, nugrimzdama į keistą, lengvą ir šviesų sapną.
O naktis darė savo tamsų darbą. Visos juodosios technologijos buvo sutelktos ir tarnavo tik vienam tikslui, įvykdyti vienintelę, svarbiausią užduotį - užvaldyti žemę, vandenį, erdvę, visus gyvenimo lygmenis, kad viskas atsidurtų tik vienose rankose. Tam buvo mestos visos esamos jėgos. Naktis darė savo darbą, bet saulė juk pateka kiekvieną rytą, nepriklausomai nuo mūsų minčių, mūsų norų ir mūsų gyvenimų. Ji gyvena savo gyvenimą. Su pirmu saulės spinduliu šviesėja dangus, traukiasi juoda nakties skraistė ir prasideda nauja diena.