Anapus Saulės

Lietauja. Praeitis

Anapus saulės liepsnoja rytas,
Kur Dievo žemė ir Jo diena.
Kur amžinybėn, viską palikus,
Anapus saulės skrenda siela.
<... >
Anapus saulės mes susitiksim
Su pamiltaisiais Žemės vaikais.
Visų Tėvynėj mes pasiliksim
Aukščiausio garbei šventam danguj.
Dalia Kučėnienė, 19?? kryžiokų metai

Tekstas išsijungė.
Jis regėjo besisukančias planetas, iš Saulės trykštančias tūkstančių kilometrų plazmos čiurkšles. Erdve sklindančios elektromagnetinės bangos kūrė imtuvo interpretuojamus virpesius. Padriki, cikliški,
pritildyti garsai susiliejo su ilgesingu Laumkalnio moterų choro niūniavimu, kurį jis girdėdavo ilgais Liepažiedžio mėnesio vakarais, žiūrėdamas į tamsėjantį Lietaujos dangų, apimtą žalzganos šiaurinės
pašvaistės. Dangumi, sekdamas Teliaveliu, kildavo gelsvas Mainulis.
Jis žinojo, kad to niekada tikrovėje ir nematė. Tai jam leido žinoti Laivo savivaldos prietaisynas. Jis buvo 387101619-as Aisčio Povilo Rupeiko pakartojimas.
Jis regėjo matytą vaizdą.
Jis skriejo virš Trečiojo Vilniaus, šviesiai geltonų pastatų ir gatvių, išlendančių ir į orą kylančių požeminių traukinių žarnų, įmonių būstinių, Valdybos pastatų, Tautos dievų ir kryžiokų dievo alkų. Oro
vežimo valdymo vaizduoklis rodė ženklą leistis. Vilniaus žinija, Aukštamokslio mokyklos miestelis, Gamtamokslių poskyris, viršutinė trečioji aikštelė. Nusileidus aikštelėje jo laukė žynio padėjėjai Kuosa ir Kūlgrindys.
-Balte Rupeiki, - tarė Kūlgrindys, - pasitarimas prasidės po kelių dešimtųjų. Paskubėkime.
Mintys susidrumstė ir vaizdas išnyko. Aplink tebesisuko planetos, aidėjo moterų choras.
<... >
Anapus saulės visi išeisim
Pas Dievą Tėvą į Jo namus.
Į šventą gėrį, į grožį, laimę-
Anapus saulės šventan dangun.
<... >
„Tuo metu, kai negandų išvargina tavoji protėvių saujelė tebegyveno Žemėje, žmonių motinoje, vienas kryžiokų kunigas paskleidė pasaką apie kitapus Saulės esančią Vereto planetą, kurios niekada neįmanoma pamatyti. Neva ten įsikūrusi skaistykla žmonių sieloms. Kunigas pasakodavo, kaip kelias naktis iš eilės pas jį lėkštės formos laivu atskrisdavusios įstabaus grožio mėlynaakės būtybės. Pasaka nepasitvirtino. Ją galutinai paneigė iš protėvių Žemės pasiųsti erdvės žvalgai. Tik daug vėliau, jau užmiršta, ji buvo atrasta sunaikintos metraščių saugyklos liekanų laikmenose... “
-Tu, su dvylika kitų, vykdai tą patį, tik didesniu mastu, - įsikišo Tvarkytojo balsas. - Būk ramus ir neklausinėk. Vis tiek nieko negali pakeisti. Tavo susirūpinimas kelia viso prietaisyno susirūpinimą.
-O ką reiškė tas Vereto vardas?
-Tai tiksliai nėra žinoma. Galbūt tai buvo Veneros atitikmuo, bet ten žmonės niekada negyveno. Galbūt tai kilo nuo žodžio „vertas“ – toje vietoje turėjo gyventi tiktai to verti.

Grįžinėjo Susirinkimo vaizdas. Apvalioje salėje, virš vaizduoklio-padėklo kybojo trimatis Visatos paveikslas.
-Kaip žinote, tai, kas gali būti už erdvės ribų, yra beprasmiška ginčytis, - kalbėjo vyriausiasis žynys Vėjūnas. - Mes tik klausiame, ar visa Visatos erdvė, kuri plečiasi, gali turėti pastovų vidurio tašką. Bet šis mūsų klausimas labai kvailai skambėtų, jei prisimintume, kad Didysis sprogimas nebuvo paprastas, kasdieniškas sprogimas, kokį galime pasidirbti. Tai buvo erdvės plėtimosi pradžia. Kiekvienas taškas, taip pat ir vidurio taškas, senajame plokštumbraižio moksle būdamas be išmatavimų, pastoviai plečiasi mums žinomu greičiu...
Mintį ir vaizdą nutraukė kreipimasis. Kreipėsi Žibutė.
-Labutis, Aisti. Ar nenorėtum šįvakar meilės? - paklausė ji pasiražydama, gulėdama lapės ir dirbtinių rožinių kailių patale.
-Ačiū, ne. Aš labai norėčiau dabar pabūti su savo mintimis. Labos nakties.
-Ak, kaip nori... Labos...
Išvydęs nusivylusį Žibutės veidą, Aistis nieko neatsakė. Meilės jis nenorėjo. Prietaisynas neseniai visiems parodė vaizdus, kaip moterys, būdamos neuždarytos laivo gyvybės talpyklose, vargsta
pratęsdamos žmonių giminę. Jį sukrėtė gimdymo vaizdas. Jo beveik nejaudino mirtis ir laidotuvės. Jis buvo pripratęs prie prietaisyno rodomų praeities mūšių vaizdų.

Dangumi, sekdamas Teliaveliu, vėl ėmė kilti Mainulis. Saulė jau buvo pasiekusi žemės liniją, temstančiame skliaute žaidė žalzgana šiaurinė pašvaistė, o Veliuonos marių dumblių kilimai rudavo ir
grimzdo gilyn. Krantu į Pavandenio kalno papėdę slinko gedintis būrys.
-Ga-a-bija, Gabijėėle, oi tu mūsų ugnytėėle, imki šios žemės sūneeelį, - raudojo moterys, kartodamos tą patį priegiesmį.
Neštuvus su Saugirdo kūnu atnešė prie antimedžiagos krosnies.
-Dalelės ateina iš erdvės, į erdvę ir grįžta, išleisdamos vėles į dausas, patapdamos šviesa, - kalbėjo vėlių žynys. - Balte Saugirdai, keliauk lengvai anapus erdvės burbulo...
Žvilgsnis nukrypo į skęstančią vandenyje saulę ir kelias vienišas žuves-skraides, kurios, iššokdamos į orą, vis dar medžiojo marių laumžirgius. Kūnas buvo įneštas į priešmedžiaginę krosnį, ir šnypšdamos užsidarė jos sunkios durys. Trumpai sudrebėjo žemė, pasigirdo tylus ir duslus griaustinis. Durys vėl atsidarė ir visi išvydo, kad kūno su neštuvais nebėra. Būrys išleido į orą verksmingus atodūsius.

Vaizdo juslėmis slinko tekstas, pilnas svetimų sulietuvintų žodžių.
„Laidojimo ir deginimo apeigos daugelyje planetų buvo uždraustos ekologiniais sumetimais. Ugnies, šeimos židinio deivė Gabija vėlyvojoje baltų mitologijoje tapo jonizacijos deive. Jai imta priskirti
visus reiškinius, susijusius su švytėjimu. Be to, plėtojantis gamtos mokslams, baltų panteone atsirado naujų dievų. Visų pirma, tai Plėtys, kuris buvo vaizduojamas kaip senas barzdotas vyras, pučiantis Visatos balioną, pamynęs po kojomis Gniuždiklę – abejingą liesą moterį šaltu žvilgsniu, laikančią rankose reples, spaustuvus, slėgio dėžutę arba adatą. Jos tikslas buvo suspausti arba susprogdinti pastarąjį balioną. Pasak senųjų padavimų, Visata plėsis iki to laiko, kol Gniuždiklė neišsivaduos. Ji XXXII kryžiokų amžiuje simbolizavo ir to meto moters autoriteto praradimą, vyriškos galios triumfą.
Panteone atsirado ir kitų dievų, vaizduojančių visatos reiškinius: Stovis buvo dievukas, atsakingas už Visatos konstantų ir
kiekvienos dalelės pastovumą, vaizduojamas su svarstyklėmis vienoje rankoje ir slankmačiu kitoje. Sūkėnas valdė dalelių sukinius. Smilčius dėliojo Visatos daleles – vaizduojamas, kaip ir daugelis dievų, su barzda, bet vaikiškai žemo ūgio, žaidžiantis kaladėlėmis ir lošimo kauliukais; Jie nebūdavo garbinami atskirai, o dažniausiai visi kartu, gamtos mokslininkų, prieš atliekant eksperimentą ar įrodant naują teoremą. Niekada nebuvo užmirštamas pats svarbiausias iš jų – Žiniūnas, apšviečiantis protus tiesa.
Dievų buveinės persikėlė kitur: kadangi nebeliko plokščio žemės skritulio pasaulėvaizdžio, su dausomis virš dangaus skliauto ir mirusiųjų karalyste po žeme ar vandeniu, tai anapusybe tapo
neapibrėžtoji Visatos riba.
Baltų religijos ideologija nebuvo stipri; Daugelis besigilinančių į būties metafiziką ir asmenybės egzistenciją, linko atgal prie kryžiokų tikėjimo arba ateizmo. Baltų religijų atmainos tarp jos tautų, ypač
US18-32658 sistemos latvių bendruomenės tarpe, tapo vienybės, bendros istorijos, bendrų šaknų išraiška. “

Jis girdėjo žynio Vėjūno kalbą ir regėjo Naujųjų Molainių oro uostą, apniukusį rytmetinį alyvų spalvos dangų, atvažiuojančių vežimų eilę ir laivą „Žvalgas, LLS“.
-... mes keliame ir kitokį klausimą. Ar Visata kur nors savo pūslėje yra pasikartojanti, veidrodinė vidurio taško atžvilgiu? Senuosiuose dvidešimtojo kryžiokų amžiaus britaniečių mokslo raštuose yra
minimas toks dalykas kaip Supersymmetry...
Jis matė, kaip šeši vyrai ir šešios moterys prieina prie gyvybės talpyklų ir atsisveikina su savo pačių pakartojimais, įkalintais jose nuo pat užsimezgimo moters įsčių vaisiaus pavidalu. Jis matė, kaip
metraštininkas iš dirbtinių akių išima vaizdo laikmenas ir padeda jas į laivo Mokymo vaizdų saugyklą. Jis matė ugningą laivo pakilimą.
-Žvalge, sėkmės, - kažkas, sėdėdamas Stebėjimo pastate, atsiduso.
Vėjūno kalba aidėjo toliau.
-... mes puikiai suprantame, koks brangus bus šis bandymas, o jo pasekmės nenuspėjamos. Mūsų tyrimų kuopelė tris metus skaičiavo, padedama galingiausio mūsų skaičiuotuvo, visas jo atsitikimų
galimybes nuolat kintančioje Visatoje. Yra nemaža tikimybė, kad mes apskaičiavome neteisingai ir laivas skris tiesiog į niekur; Atvykę į apskaičiuotą ir pastoviai skaičiavimais atnaujinamą tašką, žmonės galėtų pamatyti savo pačių veidrodinius atspindžius ir tai patvirtintų mūsų spėjimą. Gali būti, kad ten jau bus atvykę tuntai kitų žmonių iš kitų tautų ir tuntai kitų rūšių protaujančių būtybių, sutiksiančių arba
nesutiksiančių savuosius „aš“ iš kitos Visatos pusės. Klausimas, ar mes, Baltų bendruomenės, išvis sulauksime šio bandymo pabaigos. Gal bus ir taip, kad dėl nenumatyto erdvės iškreipimo mūsų žvalgas
grįš, apsukęs Visatoje milžinišką ratą, atgal pas mus...

Tikslas
Jis regėjo gyvybės talpyklas, sujungtas ratu. Savotišku gyvybės ratu, kai atgyvenęs kūnas panyra atgal į tirpdantį, ardantį jo daleles skystį ir užmezgantį moters įsčių vaisiaus pavidalą iš naujo. Iš laivo
prietaisyno švieslaidžio gijomis pulsavo naujai įrašoma praeitis ir mokymai. Jis sapnavo, kad sklendžia laivo susijungimo žarna, erdvėje be traukos, kartu su kitais septyniais baltais, kuriems prietaisynas leido išsiristi iš gyvybės talpų. Jis matė kitus aštuonis, lygiai tokius pačius žmones, atsklendžiančius į juos. Jie sklendė išsirikiavę tokia pat eile.
-Sveiki gyvi, baltai iš kitos Visatos pusės, - pasisveikina vadas Sakalas Jonas Petrauskas. Kitas vadas ištarė lygiai tą patį, tuo pat metu. Jie abu tuo pat metu skardžiai nusijuokė.
Ir sapnas vėl nutrūksta.

-Kas bus, kai bus duotas ženklas, kad atvykome? - paklausė Aistis.
-Tau yra žinoma, kad mūsų laivo justuvai aptiks tokį patį ar bent jau panašų laivą, artėjantį į mus, - kalbėjo Prietaisynas. - Galbūt net ne vieną laivą, o burbulo pavidalo tuntą įvairiausių laivų iš įvairiausių
pasaulių, su įvairiausiomis protaujančiomis būtybėmis; Jūs būsite išleisti iš talpų, apsirengsite ir susijungsite žarna su kokiu nors kitu laivu, kurio žmonės ar kitokios būtybės jums viską išaiškins; Galbūt
susijungti nepavyks, ir jūs tiesiog išskrisite į atvirą erdvę ieškoti ryšio – priemones laisvam skridimui taip pat turėsite. Galiausiai surasite arba nesurasite panašius į save, ir pasiliksite visi kartu su visomis Visatos būtybėmis švęsti buvimo bendrumą; Galbūt kokioje nors milžiniškoje laivo salėje, o gal atviroje erdvėje šoksite pagal nežemišką muziką, keisitės valgomais ir nevalgomais valgiais; O tada nuspręsite pasilikti gyventi tame sujungtų laivų tunte, kurti naują pasaulį arba grįžti atgal... O jei nuspręsite negrįžti, tai pasiųsite apie save žinią mums spinduliniu ryšiu, ir po kelių miriadų šviesos metų ši žinia galiausiai pasieks gestančias ir jau užgesusias, galbūt naujai apgyvendintas ir sukurtas Baltų Žvaigždes...
-Taip, Tvarkytojau. Matyt, kad taip ir bus. O aš dabar dažnai miego valandomis sapnuoju baisingą sapną. Jame aš siunčiu ženklą spinduliniu ryšiu. Po to į susisiekimo vaizduoklį ateina vaizdas apie tai, kad gimtajame Lietaujos Grumste tuščia, kad laukuose staugia vėjas, nešantis rudas smiltis. Save valdantis žinių siųstuvas, stovintis prie sudūlėjusių Duburio miesto griuvenų, siunčia atsakymą, kad gyvų nebeliko. Mintyse vaidenasi juosvas Duburio ežero vanduo, šiaušiamas vėjo, su surūdijusiais nugrimzdusių laivų stiebais... Ir nugriuvusi didžioji Patrimpaus aikštės arka, raudona vakaro pašvaistė su bežvaigždžiu dangumi...
-Galbūt taip ir bus... Bet jūs liksite gyventi. Liksite gyventi su savo prisiminimais apie gimtuosius namus, ir perduosite juos savo vaikams, kartu su visais senovės padavimais ir pasakomis... Viską:
paslaptingus liudijimus apie protėvių Žemę, iškreiptus ir supainiotus nuo daugybės perpasakojimų; kryžiokų tikėjimą, kurio griežtai mokino tavo močiutė; vaizdus iš gimtųjų Kalvėnų apylinkių su melsvai
žalsvomis lankomis, baltais namų stogais ir mėsinių žinduolių bandomis, aptvertomis melsvų laukų platybėse; pirmą kartą pamatytą gelsvą Trečiojo Vilniaus šviesą ir išgirstą Palangių jūros ošimą; Laimos jaunimo pavasarinę šventę, kurioje, dainuodamas ir šokdamas aplink devynis laužus, atlikai savo pirmąjį susijungimą su priešinga lytimi; galingą šuolį į orą nuo šoninės spyruoklės pakylos tarpžemyninėse krepšiasvydžio žaidynėse, kai įdėjai sviedinį į krepšį likus keletui akimirkų iki žaidimo pabaigos ir išgirdai, kaip iš nuostabos suõšia daugiatūkstantinė žiūrovų minia; savo pirmąjį mokslinį pranešimą Didžiojoje salėje, Vilniaus Žinijos Mokslininkų taryboje; draugo Saugirdo laidotuves; pirmąjį pralietą kraują susirėmimuose Senvagių dykynėje su iš kažin kokios žvaigždės užplūdusiais jehovasocialistų tikėjimo būriais ir sunkiai sužeistų mūšio draugų slaugymą, stiprybės perėmimą iš mirusiųjų; Stiprybę
vaizduodavo maža dėžutė su velionio gimtosios žemės uolienomis, Panemunės driežo kauliukas, kaštonmedžio vėduoklės sėklų vėrinys, rausvas nugludintas smiltainis iš Ledų jūros pakrančių arba – pats
garbingiausias ir rečiausiai turėtas daiktas – gintaras iš protėvių Žemės, Baltijos marių pakrantės... Jūs perimdavote savo žuvusių draugų stiprybę; Bet stiprybė slypi ne medžiagoje ar daikte. Ji slypi
padavimuose ir gyvenimo dvasioje, kurią perduodate savo vaikams...

Lemiamas mūšis
Prietaisynas pakeitė balsą į moterišką ir pasakojo toliau. Vaizdo juslėmis slinko miriadų metų senumo vaizdai.
„Gyvendamas tu supratai, kad bet kurią akimirką, turi išlikti šaltas, kad ir kas nutiktų. Tu visada prisiminsi pulkininko Vytauto ramybę. Prisiminsi jį, stovintį prie valdymo skydo, pagrindiniame vado
vežime su permatomu apsauginiu apžvalgos gaubtu, žiūrintį į tolį. Jis išlikdavo toks pat ramus, kai Baltijõs kovos vežimų vilkstinės slinkdavo per Senvagių dykynę Saulėlydžio įtvirtinimų link, kai link
jūsų artėdavo jehovasocialistų kovinių skraidyklių spiečius arba aštuonratės spindulių šaudyklės, kai aplinkui lekiodavo sviediniai, kulkos, orą raižydavo spinduliai. Niekas nežinodavo, apie ką Vytautas
galvoja, ką jis jaučia. Visi jūs girdėdavote lediniu balsu perduodamus įsakymus. Ir Vytautas retai klysdavo. Tu jį ne kartą lyginai su tuo pasakų Vytautu, kuris kažkada neatmenamais Protėvių Žemės
laikais įveikė tautą varginusią kryžiokų kareiviją.
Gyvendamas tu supratai, kad verta laukti išsigelbėjimo netikėčiausiose akimirkose, kai nėra vilties išsigelbėti. 4016-ųjų metų lapmečio mėnesio trisdešimt ketvirtąją dieną žvalgai jums perdavė šiurpų vaizdą: nuo Akmenijos link jūsų požeminių Saulėlydžio įtvirtinimų tyliai artėjo šimtatūkstantinė permatomų šešėlių minia. Tai buvo jehovasocialistų būriai, apsidengę slepiamaja medžiaga. Buvo aišku, kad kažkas jiems išdavė jūsų požemio įtvirtinimus, ir laiko iki jų atėjimo buvo likę visai nedaug. Jau kitą dieną jie priartėjo prie jūsų, ir jūs puolėte šaudyti iš apkasų. Į jus iš atslenkančios pamėkliškos dėmės pasipylė kulkos, sviediniai, savisprogdžiai skraidūnai, ėmė blykčioti melsvi ir žali spinduliai, taškydami išsilydžiusių uolų balas. Už jūsų buvęs uolų sanklodos skardis ant galvų žėrė akmenų skaldą ir atšokusias toliašaudes kulkas. Skraidūnai zujo kaip vapsvos ir ieškojo angų į požemius, aukomis pasirinkdami susispietusius mūšio draugus. Už kelių šimtų sieksnių sprogo nukrito sunkieji sviediniai ir iš pakilusio
dulkių debesies ant jūsų pasipylė skaldos škvalas su pavieniais kūnų gabalėliais. Kurį laiką nesigirdėjo nieko, net netoliese atvažiavusių savìvaldžių kulkosvaidžių, nustatytų šaudyti greičiausia eiga.
Staiga įvyko tai, ko jūs visi visai nesitikėjote: iš uolose paslėptų spindulinių mašinų blykstelėjo ryškiai mėlynos šviesos gijos, ir artėjanti vaiduokliška perregima kareivija ėmė švisti. Po to, kai viršila
Ãzarasas parkrito nuo skraidūno kulkų, pro retėjančius šūvius ir sprogimus išgirdai priešo kareivijos aimanas ir riksmą. Iš Senvagių dykynės atslinkę, spindulių apakinti atėjūnai virė ir degė savuose
kiautuose, sproginėjo jų atsivežti ginklai. Iš požeminių slėptuvių stačiu judesiu pakilę sraigtasparniai ir sūkuriniai bombonešiai šaudė į juos sprogstančius sviedinius ir skraidūnus. Netrukus visi, kas likote gyvi
apkasuose, garsiai sušukote „valio“.
Kitą dieną jūs apžvelgėte tą išdegintą šimtų tūkstančių kvadratinių sieksnių plotą, kur nesenai stovėjo atėjūnų kareivijos jūra. Dabar čia tebestūksojo apsilydžiusios kovos vežimų liekanos, tebesmilko
kaulai ir šautuvai, padengti išlydyta, nebeveikiančia slepiama medžiaga. Aplinkui tvyrojo sudegusios mėsos ir išlydytų medžiagų smarvė. Tavo delne dabar gulėjo vėrinys su vilkožalčio dantimis nuo vakar žuvusio eilinio Sakalausko kaklo.

Tikėjimas
Naujasis žvalgų būrys traukė toliau. Už kelių tūkstančių sieksnių nuo mūšio vietos jūs išvydote dar vieną kraupų vaizdą. Duburyje tarp keturių kalvų, ant uždruskėjusio ežero pakrantės aptikote jehovasocialistų bausmės vykdymo vietą. Čia, prikalti ant sukryžiuotų strypų, apsėsti maitėdžių vabzdžių, kabojo trys žemyn galva pakabinti kareivių kūnai. Po jais telkšojo išdžiūvusio kraujo balos ir sudraskyti
drabužiai.
- Savanoriai kryžiokų kankiniai. Šlykštynės, - pratarė Ãzaraso brolis.
- Mėšlu buvai ir mėšlu pavirsi. Ar ne taip jų mokslas ir tikėjimas mokina? - pridėjo dešimtininkas Vilkevičius.
Visi aplinkui ėmė burnoti, kai kas – džiugiai su pagieža kvatoti. Tau sukilo pyktis, bet tu tylėjai. Kovos draugai buvo pavargę ir pikti. Tu prisiminei, kad šitaip buvo nukankintas kryžiokų didžiavyris
Šventasis Petrus. Pastarasis nenorėjo būti nukryžiuotas kaip jo mokytojas Dievas Jėzas Kristas, todėl bausmės vykdytojų paprašęs pakabinti jį žemyn galva. Taip tau kažkada pasakojo tavo močiutė,
mokindama senojo kryžiokų tikėjimo tiesų.
- Kariai! Baigt kalbas! - sudrausmino viršila Vanaginis. - Ryšininkai, vaizduojam! Perdavinėkite
vaizdus Tvirtovei! Būry, žengiame toliau!
Vėliau tu supratai, kad geriausios tikėjimo tiesos ir geriausi žmonių santvarkos užmanymai gali išsigimti. Taip atsitiko su jehovasocialistais, kurie, turėję nešti visoms tautoms pažangų kryžiokų tikėjimą su visuotine turtine lygybe, tapo liūdnai pagarsėjusia kraugerių kareivija. Praeities duomenys pasakojo,
kad lygiai taip pat buvo ir su protėviais, kurie gimtojoje Žemėje kovojo su kryžiokais-germanais, socialistais-slavais, o Didžiojo tautų kraustymosi laikmečiu – su naujaisiais britaniečiais ir azijais.

Tikslas. 2
Juslėse vėl pasikeitė vaizdas. Aistis dabar regėjo trumpas bėgančias akimirkas: laivo nusileidimą, išsinarinimą iš gyvybės talpų, sveikinančią žmonių minią, muzikines linksmybes oro uoste, žynių kalbas ir išvadas mokslų salėje, prieš miriadus metų mirusio pirmojo Aisčio Povilo Rupeikio kapo lankymą.
-Dabar tu esi paskutinysis Aistis, - pasakė kažkuris iš bendramokslių žynių. - Tik mes dar abejojame dėl vieno: ar mums atskrido būtent tas pats laivas, kurį mes paleidome į kelionę. Galbūt jūs esate keleiviai
laivo iš kitos tokios pat žemės?
Aistis nieko neatsakė. Sumišusi su bėgančiais ir vis pasikartojančiais garsais, ausyse skambėjo sveikinamoji vyriausiojo Lietaujos vado kalba.

Neįtarė tie bėdžiai, kad jų kalbos
Per šimtmečius pasieks vaikų vaikus.
Kad lyg saulė, iš tamsybių tekanti,
Ta poema pasveikins mūs laikus<... >