Tvanas

Kada krantinės griuvo – nebeatseku
Tiktai žinojau – mes kažką sugriausim
Esu kalta, žmogau iš mano pasakų,
Atleisk – nespėjau Nojaus Arkos ręsti

Tarp skersvėjų mylavosi žibintai
Gaisrų gesint nebandėme - neverta
Buvai pirmasis, net jei kažkelintas...
Nepastebėjom, kaip pamiršom vachtą

Pasruvom upėm – užtvankos suglumo,
Įpratusios žaliuot iki skaudėjimo,
Aš ta – kita, išdrįsus tavo lūpom
Šnabždėti mūšai meilės užkalbėjimus

Buvau aistra, netilpusia į lagerius
laukimo ilgo. Plėšiau sielos vakuumą…

Tai kaip dabar ištverti jūros pagirias?

Palik man teisę nežinot atsakymo.