Raktas (1-1)

Buvo jau vakaras, bet saulė vis dar švietė. Ant žemės tįso vis ilgėjantys šešėliai ir dvelkė ramybe. Pamažu geso diena, rimo triukšmas, priversdamas susimąstyti ir įvertinti visus praėjusios dienos įvykius. Šis vakaras niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių: iš virtuvės sklido įprasti garsai, lauke dar klykavo vaikai, gaudė pravažiuojančios mašinos. Trylikametis berniukas sėdėjo prie savo rašomojo stalo ir žvelgė pro langą. Jis žinojo, kad močiutė tuoj pakvies vakarienės. „ Tėtis su mama dabar labai toli, atostogauja. Kaip gerai, kad močiutė su manimi, ‘‘ – pagalvojo berniukas. 
- Tomuk, eime vakarieniauti. Jau viskas paruošta. Ir paskubėk, mums reikia spėti iki laidos ne tik pavalgyti, bet dar susitvarkyti virtuvėje.
- Nesijaudink, suspėsim. Aš tau padėsiu, - pasikėlęs nuo kėdės jis nuėjo į virtuvę, iš kur sklido malonus kvapas. Žinojo, kad vakarienei jo laukia mėgstamiausi blyneliai su varške ir vyšnių uogiene.
– Matai, pavalgėm, susitvarkėm ir dar beveik pusvalandis liko. Močiute, tu eik, įjunk televizorių, aš tuoj ateisiu.
Berniukas  sugrįžo į kambarį, atidarė rašomojo stalo stalčių ir iš ten ištraukė savo keistąjį,  neduodantį ramybės radinį. O rado jį visai atsitiktinai, grįždamas iš savo draugo Lino. Jis buvo jau prie pat namų, beliko tik praeiti palei supiltą žaidimams kalną, kai jo dėmesį patraukė ryškus spinduliavimas. Tomas pasilenkė, kad galėtų atidžiau apžiūrėti. Tai buvo nedidelis, pailgos formos daiktas, gulintis žolėje prie pat tako. Viename jo gale buvo įdubimai ir iškilimai ir daugybė spalvotų mygtukų,. „ Mobilus telefonas! “– pagalvojo jis. Pakėlė, o radinys tiesiog prilipo prie jo delno. Apsidairęs, skubiai įsidėjo į kelnių kišenę ir grįžo į savo namus. „ Toks keistas, blizgantis, nematytais ženklais ant glotnaus paviršiaus... Lyg raktas... panašaus gyvenime nesu matęs. Ir dar kažkokie mygtukai... “
Paskui nuskubėjo į močiutės kambarį pasiimti nuo spintelės lupą, gulinčią greta akinių. Sugrįžęs ėmė atidžiai apžiūrinėti daikčiuką. Kai saulė per padidinamąjį stiklą apšvietė paviršių, šis nušvito ir ėmė spinduliuoti visomis vaivorykštės spalvomis, paskui pakilo nuo stalo ir pakibęs ore pajudėjo atidaryto lango link, lyg kviesdamas su juo keliauti. Tuo momentu prasidarė kambario durys ir Tomas išgirdo močiutės balsą:
- Tomai eikš, laida prasidėjo!
Raktas nustojo švytėti ir nukrito ant stalo.,, Kas per velniava! ”- pagalvojo berniukas, įmesdamas savo keistąjį radinį į stalčių. Jis pakilo nuo kėdės ir nuėjo durų link, mąstydamas apie keistąjį radinį.
Šią laidą jis visuomet žiūrėdavo. Šiandien ji buvo skirta Gintaro kambariui, apie jo istoriją, dingimo aplinkybes Tomas ir išgirdo.
- Močiute, ką tu į tai, jei mes imtume ir paieškotume? Gal pasisektų surasti? Juk čia visai netoli. Tai būtų įdomu!
- Ne taip paprasta, vaikeli. Jei būtų lengva, seniai jau būtų atrastas.
- Bet tai tikrai labai įdomu.
- Taip, labai įdomu. Aš siūlau surinkti visą įmanomą medžiagą ir gerai panagrinėti. Manau, tikrai daug naujo sužinosim. O dabar tu man papasakok, ką gi šiandien nuveikei su savo draugais.
Tomas kiek pagalvojęs ėmė pasakoti, kaip jis su savo geriausiu draugu Linu praleido popietę:
- Mes dabar konstruojam lėktuvo modelį, padeda dėdė Marius. Man labai patinka jo tėvelis. Jis dažnai būna su mumis, paaiškina, pataria, kai ką ir pats daro. Tai ne mano užimtasis tėtis, su manimi beveik nebendrauja. Per išeigines važiuosim bandyti savo modelį prie Kauno marių.
Abu sėdėjo ir šnekėjosi, bet Tomui vis nedavė ramybės jo radinys: ” Kas jį galėjo pamesti? Kas ten užrašyta? Gal papasakoti? Juk ji gera mano draugė ir moka saugoti paslaptis, ”- nusprendė berniukas.
- Žinai, močiute, aš šiandien radau įdomų daiktą. Palauk, aš tuoj jį atnešiu. Tu tikrai nustebsi.
Tomas nubėgo į savo kambarį ir netrukus grįžo.
– Imk, pažiūrėk ir pasakyk, ką manai.
- Kas gi čia? Lyg ir raktas, bet toks keistas... Kam jis galėtų būti skirtas? Čia dar kažkokie ženklai... Tomuk, būk geras, atnešk mano lūpą ir akinius, aš nelabai gerai matau, - paprašė ji.
Močiutė sėdėjo fotelyje, vartydama raktą, Tomas prisėdo greta ant atlošo ir laukė, ką gi ji pasakys. Pasigirdo tylus cyptelėjimas ir vėl nušvito vaivorykštė. Ji paleido raktą iš rankų, bet jis nenukrito ant grindų, o kiek pakilęs pakibo ore, ryškiai apšviesdamas kambarį.
- Dieve, kas gi tai? – išspudo iš jos lūpų.
Abu kaip užburti žiūrėjo į pakibusį švytintį daiktą, negalėdami atitraukti akių. Kambarys prisipildė šilta, ramia šviesa ir atrodė, kad jie randasi kažkur nežinomoje, bet labai jaukioje aplinkoje, kur vyrauja meilė ir gėris. Jie tiesiog maudėsi tuose spinduliuose. Laikas sustojo, viskas nutolo, liko tik paslaptinga ir užburianti šviesa. Tarsi praėjo visa amžinybė. Staiga viskas nutruko. Raktas nukrito močiutei ant kelių. Sutrikusi vos vos sugebėjo ištarti:
- Čia kažkoks stebuklas... Visai nežinomo... Ir kas gi galėjo jį pamesti?
Močiutė nutilo ir kurį laiką sėdėjo susimąsčiusi. Pagaliau prabilo:
– Tu kol kas niekam apie tai nepasakok. Man reikia paieškoti internete, pasiklausinėti savo draugų. Nueisim abu į skaityklą, gal ten ką nors rasim, bent kokią užuominą, kuri praskleistų šią paslaptį. O raktas tikrai nepaprastas.
- Gal čia kitos planetos gyventojai pametė? Močiute, tu juk pažįsti dėdę Antaną, tą chemiką, kur kartu mokykloje mokėtės, jis galėtų nustatyti, iš kokios medžiagos pagamintas raktas, tada sužinotume jo kilmę.
- Gerai, paskambinsiu jam, o dabar jau laikas miegoti. Eik praustis, rytoj pradėsim savo ieškojimus.
Tomas atsigulė, bet užmigti negalėjo. Jo vaizduotėje sukosi įvairios versijos, viena už kitą įdomesnės ir paslaptingesnės. Pagaliau miegas paėmė viršų.
Močiutė irgi būdravo. Laikas slinko, o ji ir toliau gulėjo atmerktomis akimis. Laikrodis jau rodė vidurnaktį, kai močiutė, negalėdama sulaukti ryto, paskambino Antanui:
- Sveikas, čia Viola. Žinau, kad naktimis dirbi, nemiegi, todėl ir skambinu. Kamuoja netikėtai iškilusi problema. Reikėtų mums kaip nors pasimatyti.
- Galim ir dabar. Atvažiuosiu, juk kaimynai esame.
- Aš dabar ne namie, pas dukrą. Ji su vyru išvažiavo atostogauti, esame tik mudu su Tomuku. Gal geriau aš pas tave atvažiuosiu. Man reikia nustatyti vienos medžiagos cheminę sudėtį. Tikiuosi, kad tavo laboratorija dar gyvuoja. Tai už dvidešimt minučių prisistatysiu, jei tu nieko prieš.
- Gerai, atlėk. Lauksiu.
Antanas, įžymus chemijos profesorius, gyveno vienas, vadovavo katedrai. Jo žinioje buvo puiki šiuolaikinė laboratorija, kurioje praleisdavo visą savo laisvalaikį. Bet ir namie darbo užtekdavo iki paryčių. Mat viename kambaryje įkūrė savo laboratoriją.
- Kas tai per reikalai, kad malonėjai pas mane užsukti, ir dar naktį? – įleisdamas Violą per duris juokavo Antanas.
- Tai mano anūkas. Vis su juo kas nors nutinka, – nusišypsojo moteris, ištiesdama savo senam draugui radinį.
- Kas čia? - jis ėmė įdėmiai apžiūrinėti daiktą.
– Įdomu, labai įdomu... Kas čia per dalykėlis? Ir iš kur jį gavot?
- Tomas rado. Bet tai dar ne viskas. Jis spinduliuoja kažkokia įpatinga šviesa, pats pakyla ir ore laikosi lyg pakabintas. Tas švytėjimas taip veikia, kad sustoja laikas ir tu pamiršti kur esąs, tiesiog atsijungi. Kažkoks paslaptingas spinduliavimas.
- Tavęs pasiklausai ir baisu darosi tokį daiktelį net paimti. Eime geriau į laboratoriją.
Antanas įjungė kompiuterį, dar kažkokią jai nežinomą aparatūrą ir ėmėsi darbo. Viola sėdėjo ir stebėjo.
- O kodėl jis nešviečia? Gal tau pasirodė? Bet ne... Čia kažkas naujo, spektrinė analizė rodo keistą sudėtį, kas čia per velniava... Mes net panašių medžiagų neturime! Metalas! Bet koks, nustatyti negaliu.
Keistai pažiūrėjo į močiutę ir nutilo. Dar keletą kartų atliko tuos pačius tyrimus, rezultatas tas pats.
– Žinai, aš pasiliksiu pas save, o rytoj susitinkam universitete, ten geresnė aparatūra, gal kas nors ir išaiškės. Gal tas spinduliavimas pavojingas? Ką gali žinoti.
- Gal mes abu su Tomu rytoj užsuksim pas tave su raktu. Rado tai jis. Be jo sutikimo negaliu tau palikti.
- Taip, tu teisi, reikia gerbti jaunuolio nuomonę. Man kilo dar viena įdėja, aš tuoj.
Jis įjungė kitą programą ir paėmęs raktą nuo padėkliuko jau norėjo padėti jį naujam tyrimui. Raktas cyptelėjo ir pakibo ore, skleisdamas tą stebuklingą šviesą. Antanas neteko žado. Jis sėdėjo nejudėdamas, net nekvėpuodamas. Iš nuostabos išsiplėtusios akys žiūrėjo nemirksėdamos.
- Čia tai bent... - išlemeno jis ir puolė prie aparatūros. Ekrane pasirodė daugybė skaičių, spalvoti brūkšniai, kurie keitėsi, mirguliavo, sukeldami Violai dar didesnę nuostabą. Laikas dar kartą sustojo.
- Čia tai bent! - trynė rankas Antanas. - Čia tai bent! Nereikės nei rytdienos, aš tau tuojau viską pasakysiu, tik turėk kantrybės.
Staiga ši stebuklinga šviesa dar kartą žybtelėjo ir užgeso. Raktas nukrito ant padėkliuko. Ekrane ir toliau bėgo įvairūs skaičiai, pasirodė formulės, į kurias Antanas įrašė gautus duomenis. Ekranas mirgėjo, viskas keitėsi, bėgo skaičiuotės, spektrų pavyzdžiai, raibuliavo spalvos.
- Viskas, - po dviejų valandų darbo prabilo Antanas.
- Tai va, Viola, tas tavo anūkas tikra dovana. Žinai kas čia? Ogi nežinomų mokslui medžiagų rinkinys. Žemėje tokių su žvake nerasi. Čia visai iš kito pasaulio. Ir kur jis rado? Šeimininkai tikrai pradės ieškoti to daikčiuko. Manau pavojinga jums čia pasilikti. Turėsit vargo. Turit du kelius: išmesti šį radinį arba laukti šeimininkų. Jūsų pasirinkimas. Aš tai tikrai išmesčiau ir kuo toliau nuo savo gyvenamos vietos. Taip būtų ramiau.
Jau švito. Močiutė grįžo į namus, padėjo raktą į vietą ir nuėjo į savo kambarį. Gultis jau nebuvo prasmės. Galvoje sukosi įvairios mintys. Antano ištarti žodžiai skambėjo jos galvoje ir neleido viską ramiai apsvarstyti. Skirtingi jausmai užvaldė ją: buvo labai įdomu, kas gi tie rakto šeimininkai ir baugu.
„O kas, jei jie susidoros su mumis? „ Man tai kas, aš jau savo nugyvenau, o Tomui gyvenimas tik prasideda. Ne, negalima rizikuoti, “- nusprendė ji. „ Geriau kol kas apie nieką negalvoti, atsikels vaikas, tada ir pagalvosim abu. Geriau aš iškepsiu savo firminį pyragą ir tuo pradžiuginsiu savo anūkėlį. “
Kepamas pyragas skleidė malonų kvapą, Tomas net sapnuodamas pajuto. O sapnavo jis keistą ežerą: vanduo buvo oranžinis, jame plaukiojo didžiuliai mėlyni, raudoni ir ryškiai žali vandens paukščiai, kurie tai panirdavo, tai vėl iškildavo į keistos spalvos paviršių. Paukščiai kažką lesė ir nuo jų sklido keistas, malonus ir toks pažįstamas kvapas. Berniukas sapnuodamas niekaip negalėjo prisiminti iš kur žino jį. Dabar jis sėdėjo ant kranto ir stebėjo paukščius. Staiga visi vienu metu pakilo į dangų ir nutūpė ant didžiulių medžių šakų. Pasidarė tamsu, dingo keista saulė, dingo ir ežeras. Tomas liko sėdėti ant didelio akmens, o apačioje ant žemės augalai pradėjo raitytis ir kilti į viršų, lyg norėdami jį pasiekti ir sunaikinti. Jis matė kaip vienas paukštis, nespėjęs pakilti, dingo tų augalų pinklėse, paleidęs klaikų garsą, kuris vis dar kybojo ore, nors paukščio jau nebebuvo. Dabar žolės greitai ropojo link jo, stengėsi bet kokia kaina pasiekti pasimetusį berniuką. Tomui pasidarė baisu ir jis sukliko... Prabudo jis apsipylęs prakaitu, visas drebėdamas iš baimės. Tas pažįstamas kvapas kuteno nosį... Tomas nusiramino. Jis suprato – sapnas baigėsi, dabar jį supa maloni realybė. Berniukas skubiai susitvarkė ir nuskubėjo į virtuvę pas močiutę.
- Labas rytas močiute, tik atsikėliau. Ilgai negalėjau užmigti, vis mąsčiau apie savo radinį. O kai užmigau, sapnavosi košmarai, – ir jis papasakojo savo sapną.
- O aš kai ką vakar sužinojau, – močiutė trumpai papasakojo praeitos nakties įvykius.
– Dėdė Antanas pasiūlė man išmesti tavo radinį, bet aš pažadėjau pasitarti su tavim. Kaip tu manai, ką mums daryti?
- Išmest mes visada suspėsim, bet juk įdomu, negi tikrai iš kitos planetos? Palaukim dar, o paskui pagal aplinkybes ir veiksim. Kaip manai, ar galiu šia paslaptimi pasidalinti su Linu? Jis tikrai niekam neprasitars, moka laikytiliežuvį už dantų.
- Tu pats spręsk. Jei skaitai, kad neprasitars, tiki juo, gali ir papasakoti. Gal ir dėdė Marius ką nors patartų? Juk Linas tikrai pasidalins šia paslaptimi su tėčiu.
- Tai po pietų aš pasikviesiu Liną su tėčiu pas save.
- Kviesk, turėsiu kuo pavaišinti tavo draugus, ką tik iškepiau pyragą.
Laikas slinko lėtai. Močiutė paruošė pietus, jie pavalgė ir ėmė laukti svečių. Linas pasirodė pirmas, jo tėtis vėlavo, pranešė Tomui ir atsiprašė.
- Už dvidešimties minučių būsiu pas jus, - įspėjo dėdė Marius.
Berniukai laukė Tomo kambaryje, pasidėję raktą ant rašomojo stalo. Bet raktas tylėjo. Jis gulėjo ramiai, tarsi kažko laukdamas. Močiutė girdėjo kaip jie šnekasi, stebėjosi jų fantazija ir jų teorijomis. Vienas kitą pertraukdami pasakojo tokias įdomias istorijas, kad taip ir knietėjo imti jas ir užrašyti.
„ Tikrai galima parašyti gerą fantastikos knygą, kurią jie patys su įdomumu paskui skaitytys, ‘‘ - pagalvojo ji. Pasigirdo skambutis, nutraukęs visas mintis ir ji skubiai nuėjo atidaryti durų:
- Prašom, prašom... Pas mus tikrai pirmą kartą. Tomas taip Jus giria ir pasitiki, kad nusprendė pasidalinti savo paslaptimi. Tik priimkit ją rimtai, tai tikrai neįtikėtina ir mums reikalinga Jūsų pagalba bei patarimas.
- Žinot ponia Viola, mane nustebino Jūsų skambutis. Labai suintrigavot. Būtų skambinęs Tomas tai kitaip reaguočiau, manyčiau, kad vėl fantazuoja.
- Ne, čia viskas labai rimtai. Prašom į svetainę, - ir ji papasakojo visą istoriją. Paskui pakvietė berniukus. Tomas padavė dėdei Mariui raktą.
- Čia ir yra ta paslaptis, - pareiškė jis. - Aš jį radau vakar grįžtant iš Lino. Jis gulėjo žolėje tarp kalnelio ir tako, palei pat mūsų namą. Raktas tviskėjo saulėje ir aš jo negalėjau nepastebėti. Aš juk nieko blogo nepadariau!
Marius buvo pasimetęs, vartė rankoje radinį ir tylėjo:
– Jis toks keistas, tiesiog nežinau ką ir sakyti. Kai man papasakojot, nelabai įsivazdavau, kad galimi tokie dalykai, lyg kokioj fantastinėj knygoj, protu neaprėpiama.
- Nieko neišgalvojom, viskas tikrovėje. Su Tomu nusprendėm pasilikti radinį, tik reikalui esant –atsikratysim juo. O dabar prašom, vaišinkitės, - močiutė pasiūlė savo pyragą su arbata.
- Gal Jūs ir teisi, išmesti visuomet spėsit, visgi įdomu kaip toliau klostysis įvykiai, - Marius su sūnumi dar svečiavosi apie valandą.
- Keista, raktas nešvietė, dar labiau juos nustebintume. Jie tikrai patikėjo mūsų paslaptimi. O dabar, Tomai, važiuojam į instinutą pas dėdę Antaną. Prieš penkiolika minučių gavau žinutę, jis mūsų laukia.
Profesorius jau laukė. Nusivedė svečius į savo laboratoriją, pasisodino gerta ir ėmėsi darbo. Mirgėjo prietaisų ekranai, bėgiojo skaičiai, formulės, pasirodydavo lentelės. Po geros valandos Antanas, visas sukaitęs, padėjo prieš Tomą prirašytą popieriaus lapą.
– Na ir uždavėt klausymą... Šis daikčiukas tikrai nežemiškas. Pas mus tokios medžiagos neegzistuoja. Daugiau nieko negaliu pasakyti. Toliau spręskit patys kaip elgtis. Ir dar, jei galima, aš nugnybsiu mažytį medžiagos pavyzdį. Noriu jį turėti. Be jo niekas manimi nepatikės, – jis nupjovė korpuso kampus ir juos užapvalino.
–Dėkui už pagalbą, Antanai. Nežinau kaip toliau elgsimės, – močiutė atsisveikindama paspaudė profesoriui ranką, įsidėjo raktą į rankinuką ir abu su Tomu patraukė link išėjimo.
– Skambinkit, kuo galėsiu, tuo padėsiu.
Visą kelią į namus abu tylėjo. Tik įžengus į virtuvę, Viola prabilo:
– Tik pagalvok, šis daiktas iš kitos planetos...
Po šio įvykio praėjo jau savaitė, bet niekas nepasikeitė, jokių naujienų, jokių kalbų. Raktas sau ramiai gulėjo stalčiuje ir nerodė jokių ženklų. Tomas dažnai jį išimdavo ir pasidėjęs ant stalo, kalbindavo jį, bet jis tylėjo. Vieną vakarą ką tik grįžęs ištreniruotės, sulaukė Lino skambučio. Draugas pranešė, kad kažkokie du vyrai klausinėjo kiemo vaikų gal kas rado raktą, žadėjo nupirkti saldainių, net jo paklausė kai nešė į konteinerį šiukšles. Berniukas viską papasakojo močiutei.
- Man darosi baisu, gal jį išmeskim? - pasiūlė ji.
- Bet kaip jie gali sužinoti, kad raktas pas mus? Juk niekas nieko nematė. Dar palaukim.
Ir jie toliau gyveno savo įprastinį gyvenimą, kol vieną vakarą jų ramybę nutraukė skambutis į duris.
- Kas čia galėtų būti? - garsiai pati savęs paklausė ji ir pasižiūrėjo į anūką. - Juk mama su tėčiu išvykę atostogauti, o tu nieko nelauki? Gal tai kas nors iš tavo draugų?
- Ne, - atsakė Tomas, - mano draugai prieš ateidami, visuomet skambina man telefonu arba rašo žinutę!
Jam toptelėjo mintis, kad kažkas atėjo pasiimti stebuklingojo radinio.
- Močiute, neatidaryk, - pašnibždom ištarė jis ir pats tyliai prislinko prie durų, kad galėtų pamatyti kas už jų.
Jie buvo dviese - du suaugę, stiprūs ir visai nematyti vyrai. Atrodė, kad viskas nutilo ir girdėjosi tik ilgas, įkyrus durų skambutis. Nepažįstamieji dar kiek pastovėjo, o paskui trinktelėjo kumščiu į duris. Tomas pamatė kaip močiutė, visa perbalusi, atsisėdo ant kėdės. Ji sėdėjo atlošusi galvą ir atrodė, kad visai nekvėpuoja. Paskui jis išgirdo kaip tie du vyrai nulipo laiptais žemyn ir sutikę kaimyną iš šešto aukšto, ėmė jį klausinėti. Berniukas aiškiai girdėjo jų balsus, girdėjo kaip dėdė Petras pasakė, kad tėvai atostogauja, kažkur išvykę, o jis likęs su močiute, ponia Violeta. Gal jie abu kažkur išėję? …
Tomas aiškiai girdėjo jų žingsnius, girdėjo kaip jie išsikvietė liftą ir kaip nusileido žemyn. Paskui užsitrenkė lauko durys. Močiutė jau atsipeikėjo ir pažvelgė į anūką:
- Tai ką darom? - berniukas stovėjo prie durų ir tylėjo. Atrodo praėjo visa amžinybė, spengianti ir klausianti tyla užgožė visas mintis, užvaldė visą kūną.
- Jaučiu, kad tie žmonės susieti su mano radiniu, - Tomas priėjo prie močiutės, paėmė ją už rankos ir ištarė:
-Eime į mano kambarį, man ten ramiau, - ji klusniai nusekė iš paskos.
Įėjus į kambarį, jie išgirdo keistą traškesį. Paskui stalčius prasidarė pats ir abiejų akis prikaustė blizgantis raktas, kuris ir vėl keitė savo spalvą ir skleidė tuos keistus garsus.
- Tai tikrai dėl jo buvo atėję tie vyrai... - tyliai sušnibždėjo Tomas
Močiutė tylėjo ir lyg užburta žiūrėjo į kybantį ore raktą. Jis vėl skleidė vaivorykštės spalvas. Nušvito visas kambarys. Jai toptelėjo mintis, kad reikia užtraukti roletus, tada niekas nepamatys tos keistos spinduliuojančios šviesos! Na ir radybos...
Vėl pasigirdo beldimas į duris. Šį kartą jis buvo reikalaujantis, įkyrus. Raktas nustojo spinduliuoti ir nukrito į savo seną vietą, į stalčių. Abu stovėjo sustingę, sukaustyti neaiškios baimės, bijodami net giliau įkvėpti. Stipriai daužėsi jų širdys, atrodė, kad iššoks iš krūtinės. Lauke jau temo kai jie atsipeikėjo ir močiutė tyliu, ramiu balsu prabilo:
–Kaip manai, vaikeli, ką mums su juo daryti? Rodos jis labai svarbus, nes tie ponai labai jau įkyriai stengiasi pakliūti pas mus. Man atrodo, kad mums pavojinga čia pasilikti. Reikia kažkur pasislėpti, o paskui matysim, - jiedu dar kurį laiką sėdėjo tylėdami.
– Gal išmetam?
Sučirškė telefonas ir močiutė nuskubėjo į koridorių. Skambino Tomo mama. Močiutė kažkodėl labai tyliai pradėjo su ja šnekėtis. Berniukas prišoko prie jos ir jau norėjo pasakyti savo mamai apie įvykį, bet ji parodė ženklą tylėti ir pareiškė, kad berniukas jau miega.
- Mes irgi susiruošėm atostogauti, važiuosim pas mano draugę į kaimą, - tarė ji ir jau buvo nuspręstas jų veiksmų planas.
- Išjungsiu vandenį, elektrą, užrakinsiu butą ir paprašysiu kaimynės, kad jį prižiūrėtų . Paliksiu jai savo raktus, o Tomas pasiims savuosius. Jei norėsi su manim susisiekti, skambink į mano mobilų, numerį žinai. Ką gi, gero jums oro ir ramiai tęskit savo atostogas. Smagiai leiskit laiką! – dar kiek paplepėjusi ji atsisveikino ir padėjo ragelį.
-Viskas gerai! Dabar neskubėdami susidėsime daiktus ir bėgsime iš čia, - raktas vėl pradėjo cypsėti kaip laikrodžio skambutis, pradžioje trumpu cyptelėjimu, kuris kas kartą vis ilgėjo ir ilgėjo, kol pasidarė pratisas kaip gaisrinės sirena, tik ne toks garsus. Pasikeitė ir jo spalva. Raktas pasidarė ryškiai raudonas ir ėmė švytėti kaip ugnis .
- Tai jis mums sako, kad reikia kuo greičiau bėgti iš čia. Bet kaip šį raktą paimti į rankas? Jis visas degantis, turbūt labai karštas!
Sulig tais žodžiais nutrūko garsas ir dingo švytėjimas. Jis, tartum suprasdamas žmonių mintis, įspėjo apie pavojų, suprato berniuko atsakymą ir vėl tapo paprastu metaliniu, blizgančiu raktu.
Močiutė nuėjo į savo kambarį, užsidėjo striukę, džinsus, sportinius batelius, įsimetė porą komplektų apatinių drabužių ir nubėgo į virtuvę. Paruošusi sumuštinius ir pripylusi termosą arbatos, viską sudėjo į iškylų krepšį, paėmė dar du kišeninius žibintuvėlius, degtukų dėžutę ir savo mobilų telefoną. Ji jau buvo apsirengusi ir susiruošusi į kelionę. Tomas irgi greitai susiruošė, jam tereikėjo užsidėti sportbačius, pasiimti raktą. Jam išėjus iš kambario, močiutė jau stovėjo prie durų ir laukė
- Tai geriausia išeitis. Reikia laimėti laiko. Jaučiu, jei čia liksim, turėsim didelių nemalonumų. Čia rimti dalykai. Kas gi mums galėtų padėti... Atrodo nieko nepamiršom, viską pasiėmėm. Elektrą ir dujas išjungiau, vandenį užsukiau... O! Juk nepaėmiau mašinos raktų!
Ji pasigriebė ant spintelės padėtą savo rankinuką, kuriame buvo visko: atsuktuvas, dildė, mažas plaktukas ir replės. Šiuos daiktus ji pastoviai nešiojosi kartu su telefonu ir mašinos rakteliais.
Tomas tyliai atidarė duris ir apsidairė. Laiptinė buvo tuščia. Močiutei paskambinus į kaimynės duris, jie išgirdo kaip apačioje kažkas išsikvietė liftą.
- Imk visus daiktus ir bėk į aštuntą ar devintą aukštą ir ten manęs lauk! - paskubom tarė ji, o pati liko prie kaimynės durų. Kaimynė tuojau pat pradarė duris.
- Stefute, aš noriu tau palikti namų raktus, nes Tomukas išvažiavo į skautų stovyklą, o aš grįžtu į savo namus. Jei kas nors mus ieškos taip ir pasakyk. Ir dar, retkarčiais palaistyk gėles, jos visos sustatytos balkone ant grindų. Dėkui tau už rūpestį.
Tuo metu liftas priartėjo prie jų aukšto ir sustojo. Močiutė paskubomis padavė kaimynei raktus ir puolė prie atvirų lifto durų, susidurdama su tais pačiais dviem vyrukais.
- Aš važiuoju namo, o paskui važiuosiu į kaimą, - pasakė ji ir truputį pastumdama vieną iš jų, įpuolė į liftą:
- Labai atsiprašau, manęs apačioje laukia taksi! O man dar reikia pasiimti savo daiktus, - nerišliai pralemeno ji ir nuspaudė mygtuką su skaičiumi devyni.
Širdis daužėsi kaip pašėlusi, bet ji atrodė rami ir pasitikinti savimi, kaip ir dauguma jos amžiaus moterų. Atsidarė durys į devintą aukštą, bet ten nieko nebuvo. Močiutė šuktelėjo:
- Kur tu, vaikeli? Aš devintam! Ji bandė įsiklausyti į triukšmą ten, apatiniame aukšte, bandė išgirsti apie ką šneka Stefanija su tais vyrais. Tomas jau buvo čia, prie lifto durų. Jis nuspaudė pirmo aukšto mygtuką ir pradėjo leistis žemyn. Pravažiuojant septintą aukštą, abu aiškiai išgirdo klausymą:
- Tai kur Tomas? Kokioje skautų stovykloje? Bent vietą pasakykit kur ji randasi? Mums jis labai reikalingas, mes norime jį pakviesti dalyvauti Lietuvos skautų sąskrydyje. Berniukas privalo atstovauti savo šaliai, o mes jo nerandam, - įkyriai klausinėjo vienas iš tų vyrų.
Liftui nusileidus į pirmą aukštą, Tomas nuspaudė devinto aukšto mygtuką. Lauko durys atidarė tyliai ir abu, skubiai išsėlinę iš laiptinės, bėgte nubėgo prie mašinos. Močiutė atidarė duris, sudėjo visą mantą ir jie pajudėjo iš vietos. Sukant į kairę, ji dar spėjo pamatyti, kaip tie du vyrai išpuolė per lauko duris ir skubiai dairydamiesi sėdo į savo automobilį. Močiutė skubėjo, bet jos judesiuose nebuvo jokios panikos. Kelionė prasidėjo…