Melas

Kai už lango lyje lietus,
Pasaulis griūna į šipulius,
O tu tik stovi ir žiūri
Kada jis sugrš.
Visi tau šauke, rėke tu jų negirdi.
Minioja bandai išgirsti garsą, ta artima ir gerai pažįstama,
Tačiau tu tik bėgi nuo tiesos,
Tiesos kuri tave žudo,
Melas tau padeda gyventi, kasdien įkvepti oro.
O tiesa, tai tik dusina ir troškina tave.
Kam sakyti tiesa jai gali meluoti?

Tačiau atėjus laikui tu supranti jis negrįš.
Tu nori rėkti visa gerkle, tu netelpi savyje.
Ir tu nieko negali padaryti jis tave žudo.
Lėtai ir skaudžiai kaip niekas kitas.
Ir tu kristadama ant kelių vis klausi jo:
-Už ką? kodėl?