Penktoji kolona

Penktoji kolona, tai per keliolika metų į kurią nors šalį nejučia arba ir atvirai pralindę arba perkelti svetimtaučiai, kitatikiai, kurie „iškilus reikalui“ (karas, demokratijos kazusai ir t. t.) gali padėti niekinti tos šalies savarankiškumo siekius ir priversti ją paklusti (svetimos valstybės) tvarkai ir įgeidžiams. Kitos valstybės politikų rankomis disponuojami kitataučiai (diaspora) gali sukelti rimtų kliūčių siekiant toms valstybėms nepriklausomybės, tvarkant kitus šalies vidaus ir užsienio reikalus.
Šie reiškiniai ypač išryškėjo dvidešimtame amžiuje ir su pagreičiu įsibėgėja pastaraisiais metais.
Kol tebebuvo gyva prievarta sukurtoji SSSR, į Pabaltijo, šalis, Karaliaučių, Gruziją, Moldaviją, prisidengiant „nacionalinių kadrų trūkumu“ ir kitais pretekstais, gausiai plūdo rusakalbiai SSSR piliečiai, kuriems atvykus gyventi į naują vietą, dažniausiai, kaip naujakuriams, čia būdavo suteikiamos tam tikros turtinės privilegijos, įsidarbinimo lengvatos ir kt. Kartu jie ryškiai prisidėjo prie rusų kalbos pusiau prievartinio plėtojimo, įteisinant tų valstybių įstaigose būtinumą mokėti kalbėti ir tvarkyti dokumentus rusiškai. Kai kuriose valstybėse per tuos metus rusakalbių prisirinko tiek daug, kad demokratiškai sprendžiant kai kurių valstybių nepriklausomybės atgavimo problemas, atsirado daug keblumų. Sakysime, Latvijoje, einant į nepriklausomybę, teko rimtai apriboti rusakalbių gyventojų dalyvavimą rinkimuose, nes to nepadarius, galėjo atsirasti rimtų problemų vykdant nepriklausomą nuo Rusijos Latvijos valstybinę politiką. Kokie didžiuliai kazusai galėjo ir gali iškilti šioje srityje, aiškiai liudija Moldavijos Padnestrės, Gruzijos Abchazijos, mūsų Karaliaučiaus, Ukrainos Krymo ir visos pietrytinės jos dalies, kur rusakalbiai dabar sudaro didžiąją gyventojų dalį. Dėl šios priežasties, kai nepaisoma istorinių aplinkybių, gana lengvai gali būti susprogdintas senųjų Europos valstybių vientisumas, kaip tai jau kai kur ir atsitiko.
Penktoji kolona būna suformuojama įvairiais būdais, bet gana dažnai tai daroma užimant (užkariaujant šalį), prievarta iškeldinant vietos gyventojus ir į jų vietą atkeliant gyventi kitataučius. Taip buvo „įsisavintos“ anksčiau minėtos sritys. Jeigu penktoji kolona visose Pabaltijo valstybėse būtų buvusi tokio dydžio kaip Latvijoje, kažin ar šios valstybės iki šiol būtų išsikovojusios nepriklausomybę ir ar tai būtų įvykę taip lengvai, kaip įvyko. Tokiais atvejais be išlygų naudojami demokratijos principai (visuotinė rinkimų teisė ir kt.) įgalina aktyviai veikti penktąją koloną ir „įsisavintoje“ šalyje vykdyti svetimos valstybės politiką. Šito dalyko tarsi nemato Europos Sąjungos veikėjai. Tokios jų politikos pagrindu, praėjus keliolikai metų, kai kuriose Europos valstybėse gali susikaupti tiek susivienijusių musulmonų, kad jie bus pajėgūs bet kurioje iš tų valstybių įgyvendinti musulmoniškojo gyvenimo ir musulmoniškosios kultūros principus. Juolab, kad valstybiniu lygiu jau pripažinta (Vokietija, Prancūzija ir kt.), kad ši, į kai kurias valstybes, jau dešimtimis milijonų narių prasiskverbusi diaspora, yra agresyvi ir nenori pripažinti valstybės, į kurią atsikėlė, etninių kultūrinių ir bendrojo gyvenimo tradicijų.
Jau ir dabar galima apytikriai įsivaizduoti, kas atsitiktų Europoje, jei musulmonai kitatikiams paskelbtų šventąjį karą. Ar yra bent keli procentai iš šimto, kad taip gali atsitikti? Aišku, kad yra. Užtenka pamatyti ir girdėti kiek ir kaip arabų fanatikai klykia dėl kruvinojo nusikaltėlio Bin Ladeno žūties. Ar klykė jie, kai JAV buvo sugriauti du dangoraižiai, nusinešę šimtus nekaltų gyvybių? Šalia to, pasiklausius jų, ne vien privačių, bet ir oficialiai kartas nuo karto pasakomų pareiškiamų ir grasinimų, tenka pripažinti, kad Hitlerio prieškariniai pareiškimai nebuvo nė kiek agresyvesni.
Net nekelia jokių abejonių ir nė viena pasaulio diaspora neprieštarauja nuostatai, kad atvykusieji į šalį kitų tautų piliečiai privalo mokėti jos kalbą ir kad mokyklose jos turi būti mokomasi be jokių išlygų. Šiuo požiūriu ir Lietuvoje labai įdomiai formuojasi Lietuvos lenkų ir Lietuvos valstybės santykiai. Ši diaspora Vilniaus krašte sudaro daugumą ir niekaip nenori pripažinti tarptautiniu mastu priimtų bendrabūvio principų. Jie ignoruoja net kalbą. Antai net per Lietuvos TV ar net jų atstovai ES viršūnėse  skelbia, kad lietuviai pažeidžia jų teises, nes tankiai lenkų gyvenamose Lietuvos miesteliuose gatves vardina ne lenkiškai, o lietuviškai. Ir pamanykit, sako jie, Lietuvos mokyklose lenkai verčiami mokytis lietuviškai ir egzaminus verčia laikyti lietuvių kalba.
Kai lenkams sakoma, pasižiūrėkite, juk taip pat Lenkijoje elgiamasi su lietuviais – jiems be išlygų reikia mokytis lenkų kalbos, gatvės, nors ir tankiai gyvenamos lietuvių, vardinamos ne lietuviškai, o lenkiškai. Žvelgiant iš šalies, jau vien šiuo požiūriu, čia, turi būti išlaikyta teisinė pagarba ir lygsvara. Lietuva ir nekelia jokių problemų dėl šių dalykų Lenkijoje, gi Lenkai Lietuvoje iš nepasitenkinimo urzgia visą laiką ir nuolat išsako beprasmius ir nepagrįstus priekaištus ir kaltinimus. Kai jiems sakoma, pasižiūrėkit į Lenkijos lietuvius, į kitose šalyse priimtas bendrabūvio taisykles ir nusiraminkite, jie atkerta – mums nereikia jokių palyginimų, mes esame lenkai ir mes reikalaujame, kad būtų paisoma mūsų norų. Lenkai, lygiai taip pat, kaip Putinas Rusijoje, kuria „ypatingą demokratiją“, kuri turinti būti išimtinė tik lenkams Lietuvoje. Visa tai, be abejo, yra pilstymas iš tuščio į kiaurą, o tikroji paslaptis yra ta, kad lenkai, teisingiau kai kurie jų atstovai Lietuvos Seime ir Europarlamente nenori pripažinti, kad Vilniaus Kraštas yra ne Lenkijos, o Lietuvos valstybės teritorija ir vis daro ideologinio pobūdžio išpuolius.
O kas gi iš tikrųjų yra tie lenkai Vilniaus krašte ir kaip jie čia atsirado? Gal jie čia gyvena nuo Vytauto laikų? Nieko panašaus – ši diaspora čia atsirado, kai prieškary Lietuvą buvo užgrobusi Lenkijos valstybė, t. y. aiškios okupacijos pagrindu. Ir dabartiniai lenkų norai gali būti suprasti tik vienu aspektu – jie tebegyvena ano okupacijos meto šovinistiniais įvaizdžiais ir, nepaisant Lietuvos valstybės ir tarptautinių nuostatų, nori įvesti čia „savo“ tvarką. Tik taip gali būti suprasti ir įvertinti jų specifiniai ir gana kategoriški „norai“. Pašaliniam žmogui keisčiausiai atrodo tai, kad tokio Lenkijos diasporos elgesio Lietuvoje nepasmerkia šalia esančioji Lenkijos valstybė. Priešingai, ten yra ne viena visuomeninė organizacija ir Lenkijos Seimo atstovų, kurie tokį Lietuvos lenkų diasporos elgesį toleruoja ir skatina. Dar kiek daugiau įžūlumo ir riksmo, ir tikrai ši diaspora gali virsti (jeigu jau nevirto) aiškiais kontūrais apibrėžta „penktąja kolona“ Lietuvoje.