Skrendantys žodžiai

Noriu, kad vėjas mano žodžių neneštų.
Nebarstytų jų toly, nedrąsiai tartų.
Nekartosiu, nenoriu, kad vėl tyliai nuplauktų
Laiko upėj su smėliu ir šypsniais žuvų.

Aš nenoriu, kad žodžiai, pakilę į orą,
Prikibtų prie plazdančių paukščių sparnų,
Kad apsunkę jie skristų ir neštų nenoriai
Iki savo pasaulio debesų pakraščių.

Aš noriu, kad žodžiai nepavirstų drugiais,
Besiblaškančiais tolimu, dulkėm klotu keliu.
Kad nebūtų nukloti bronzos smėliu sparnai...
Netrukdytų pasiekt išsvajotų namų...

Noriu, kad žodžiai nešoktų su lapais
Pagal muziką tylią rudeninių smuikų.
Jų neturi nunešti ten, kur amžinas kvapas
Našlaičių ir tręštančių lapų beržų...